Kryžiaus
žygiai į Rytus – vienas iš pačių paslaptingiausių viduramžių
istorijos reiškinių. Tačiau pastarajai temai nelabai pasisekė.
Sąvoką
„Kryžiaus žygiai“ naudoja patys įvairiausi ideologai – nuo
neofašistų iki musulmonų teroristų.
Viena iš radikalių
musulmonų grupuočių yra pasivadinusi „Saladino brigadomis“ -
legendinio kryžiuočių priešo garbei.
Šiandien
Kryžiaus žygių istorija apipinta mitais ir stereotipais. Tad
pabandykime juos patyrinėti.
1 mitas. Vakarai užpuolė musulmonus.
Kryžiaus
žygiai buvo veikiau ne Vakarų agresija, o nelabai sėkmingas
krikščionių bandymas apsiginti nuo musulmonų pasaulio.
Jeigu iš paukščio skrydžio
nužvelgtume visą XII a. Viduržemio jūros baseiną, galėtų
pasirodyti, kad tarp krikščionių ir musulmonų vyksta vienas
didelis karas keliais frontais. Kaunamasi buvo Pirėnų ir Apeninų
pusiasalyje, Pietų Prancūzijoje, Balkanuose, Priešakinėje ir
Mažojoje Azijoje. Atakuojančia puse beveik visuomet buvo Arabų
kalifatas. Istorikai teigia, kad būtent taip manė daugelis
viduramžiais gyvenusių europiečių.
Jeigu antrojoje XI a. pusėje „vakarų
frontas“ daugmaž stabilizavosi, tai „rytiniame“ Bizantijos
fronte po Mancikerto kautynių 1071 m. nutiko katastrofa.
1071 metų rugpjūčio 19 d.
didžiuliame Mancikerto mūšyje seldžiukų sultono Alp–Arslano
kariuomenė sunaikino Rytų Romos imperijos armiją. 1078 m. užimtoji
Nikėja tapo Seldžiukų sultonato sostine.
XI a. pabaigoje seldžiukų būriai pasiekdavo patį
Konstantinopolį, ir tuomet Rytų Romos imperatorius Aleksėjus I
Komninas, geras karvedys ir valdovas, paprašė Romos popiežiaus
pagalbos. Faktiškai jam buvo reikalingas ribotas profesionalių
karių kontingentas. Imperatorius
negalėjo pagalvoti, kad Vakarų krikščionių atsakas bus toks
didžiulis, todėl nenumatė galimų pasekmių.
Būtent taip prasidėjo Kryžiaus žygiai. Ir šioji
epopėja tęsėsi iki, kaip yra manoma, 1683 metų, kuomet Lenkijos
karalius Jonas Sobieskis išgelbėjo Vieną nuo turkų.
2 mitas. Šventoji žemė tapo Vakarų kolonija.
Šį teiginį istorikai laiko pasenusiu. Jį
galima atmesti vien jau todėl, kad kryžiuočių valstybės
Palestinoje išsilaikydavo iš Europos pinigų.
Jokio resursų grobstymo iš nukariautų teritorijų
nebuvo. Nebuvo ir ženklesnės kolonizacijos. Tai visiškai skiria
Rytų kryžiaus žygius nuo vėlesnių
Kryžiaus žygių į Rytų Baltijos
pakrantes.
3 mitas. Pagrindinė kryžiaus žygių priežastis – pinigai ir gyventojų perteklius Europoje.
Netiesa. Tuo metu Vakarų Europoje iš
tiesų pastebimas gyventojų skaičiaus didėjimas, tačiau žmonių
migracija iš Europos į Levantą XI – XIII amžiuose nebuvo tokia
masinė, kad galėtų sumažinti demografinę įtampą.
Kryžiuočių įkurtoje Jeruzalės
karalystėje „frankų“ („frankais“ musulmonai vadindavo visus
kryžiuočius nepriklausomai nuo tautybės – mano past.) procentas
visuomet buvo nedidelis. Dauguma jų koncentravosi pilyse, o visoje
likusioje teritorijoje, kaip ir anksčiau, gyveno musulmonai, judėjai
ir rytų tradicijos vietos krikščionys.
XI a. pabaigoje Vakarų Europoje
prasidėjo ekonomikos augimas, kurio dėka kryžiaus žygiai pasidarė
finansiškai įmanomi.
Tad vargu ar viduramžių
metraštininkai melavo rašydami, kad tikrosios Kryžiaus žygių
priežastys visuomet buvo kelios: troškimas padėti krikščionių
broliams Rytuose, siekis sustabdyti musulmonų ekspansiją į Europą bei
susigrąžinti „šventas vietas“.
4 mitas. Rytai kurstė
priešpriešą Vakaruose.
Čia
tradiciškai kalbama apie Pilypą II Augustą ir Ričardą
Liūtaširdį. Tačiau tai ne visai teisinga.
Į
Šventąją žemę daugelis politinių konfliktų iš tiesų
atkeliavo iš Europos. Ir pirmiausia tai buvo itališkų pirklių
miestų, gvelfų ir gibelinų nesantaika. Ir Lotyniškieji Rytai
tapo kovos tarp senų priešininkų arena.
Ričardas Liūtaširdis ir Prancūzijos
karalius Pilypas II buvo mirtinais priešais dar prieš Trečiąjį
kryžiaus žygį, tačiau Šventojoje žemėje jų tarpusavio konfliktas iš "karštojo karo" virto "šaltuoju".
Sunku kalbėti apie kažkokią
tarptautinę įtampą, kadangi to meto viduramžių žmonės buvo
veikiau krikščionys – kosmopolitai. Bet tie kosmopolitai visuomet
save tapatino su tais regionais, iš kurių jie kilę.
Pavyzdžiui, Ričardas Liūtaširdis šaltiniuose nuolat
pristatomas kaip „puatjietis“, tai yra, Puatjė grafystės
gyventojas, „prancūzas“ XI – XIII a. tekstuose –
Il-de-Franso provincijos gyventojas, kuri priklausė Kapetingams.
5 mitas. Kryžiaus žygiai buvo puiki proga
apiplėšti savo pavaldinius.
Romos
kurijos politika – atskiras ir labai sunkus klausimas. Tikriausiai
būta ir klaidų, ir piktnaudžiavimo. Tačiau pinigų Kryžiaus
žygiams iš tiesų trūko.
Popiežiai
buvo priversti nuolat įvedinėti vis naujus mokesčius bei
organizuoti žymiąją prekybą indulgencijomis, o kryžiuočių
karaliai nustekeno savo valdomus kraštus.
Prieš
Trečiąjį kryžiaus žygį Anglijoje ir Prancūzijoje buvo įvesta
„Saladino dešimtinė“. Ričardas Liūtaširdis išsunkė Anžu sritį
kaip kempinę, už pinigus sumažino Škotijos duoklę Anglijai,
pardavė jai keletą pilių. Beje, tuomet buvo parduodamos visos
įmanomos pasaulietinės ir bažnytinės pareigybės.
Kitas
karalius, Liudvikas IX pravarde Šventasis, Septintojo kryžiaus
žygio organizavimui išleido dvylika metinių savo biudžetų ir
Viduržemio jūros pakrantėje pastatė uostą tam, kad nepriklausytų
nuo Italijos uostų malonės.
Jeruzalės
karalystės sostinė Akra krito 1291 metais. Ją užėmę mamliukai
sugriovė miestą ir negailestingai išpjovė už tvirtovės sienų
gyvenusius beveik visus krikščionis ir judėjus. Naujajam gyvenimui
miestas buvo prikeltas tik XIV a. viduryje, tačiau krikščionybės
bastionas Šventojoje žemėje buvo prarastas amžiams.
Po šios katastrofos dar ilgai buvo svarstoma ar
verta atnaujinti žygius į Rytus. Suskaičiavo išlaidas ir pamatė,
kad tai astronominės sumos. Niekas garsiai nepareiškė, kad tai
neįmanoma, tačiau planuoti kažką rimto liautąsi.
6 mitas. Kryžiuočiai tiesiog siekė
praturėti.
Tai nėra
tiesa, kadangi pasipelnymo atžvilgiu Kryžiaus žygiai tiesiog
neapsimokėjo.
Lobo
vienetai. Dauguma sugrįždavo nieko nepešę ar tiesiog
bankrutuodavo. Apie valstiečius nėra ko ir kalbėti. Taip, Šventoji
žemė buvo derlinga, tačiau kiek kryžiuočių ją pasiekė ir kiek
iš jų ten gavo valdyti žemių?
Į Rytus
keliaujantiems feodalams tekdavo įkeisti savo valdas, lįsti į
skolas tam, kad surinktų lėšų kelionei ir amunicijai. Dažnai jų
šeimos likdavo namuose be jokio aprūpinimo.
Tarp Pirmojo ir pačio sėkmingiausio kryžiaus
žygio dalyvių tik Boemundas Tarentietis ir jo sūnėnas Tankerdas
turėjo konkrečių politinių bei karinių interesų Rytuose.
Abu jie negalėjo pretenduoti į valdžią Pietų
italijoje, tad dalyvavimas Kryžiaus žygyje tebuvo bandymas sukurti
nuosavą valstybę Rytuose.
Boemundui šis bandymas buvo ne pirmasis ir ne
paskutinis. Viso gyvenimo metu jis bandė pasiekti savo tikslą
išnaudodamas prieštaravimus tarp Sicilijos karalystės ir Rytų
Romos imperijos.
Tulūzos grafas Raimundas de Sen Žilis, Flandrijos
grafas Baldvinas de Eno, Žemutinės Lotaringijos hercogas Gotfrydas
Bujonietis, Normandijos hercogas Robertas. Visi jie buvo vieni
turtingiausių Vakarų Europos feodalų, kiekvieno jų valdos buvo
didesnės už Prancūzijos karaliaus valdomas sritis. Rytuose jie
gavo kur kas kuklesnes sritis.
Kryžiaus žygių neapsimokėjimą
finansiškai liudija ir tai, kad daugelis kryžiuočių grįžo į
Europą po to kai atliko „savo pareigą prieš Dievą“.
Ir net Gotfrydas Bujonietis – didžiausios
kryžiuočių karalystės Šventojoje žemėje valdytojas liko su
kelių šimtų riterių būreliu.
7 mitas. Kryžiuočiai upėmis liejo priešų kraują.
Karyboje yra toks ciniškas terminas – šalutinė
žala, ir su tuo nieko nepadarysi. Deja, tuo metu plėšikavimas buvo
laikomas visai normaliu savo kariuomenės apsirūpinimo būdu. Pinigų
buvo mažai, tad kariuomenė turėjo prasimaitinti pati.
Nekontroliuojamos žudynės ir plėšikavimai yra ne
kas kita kaip disciplinos kariuomenėje trūkumas. Dažnai kryžiuočių
vadai patys pernelyg nesižavėjo savo karių elgesiu, tačiau turėjo
su tuo taikstytis, kadangi kitų karių pas juos nebuvo.
Iš kitos pusės, skerdynės buvo tarytum tuometinių
karo papročių ir pergalės dalis.
Tyrinėtojas Deividas Hėjus iškėlė
tam tikro ritualinio apsivalymo per kitatikių žudymą motyvą. Gali
būti, kad jis buvo būdingas tiek krikščionims, tiek ir
musulmonams.
Pats žymiausias skerdynių epizodas
siejamas su 1099 m. Jeruzalės užėmimu, kai Pirmojo kryžiaus žygio
dalyviai ten surengė kruviną pirtį. Kai kurie kronikininkai rašė,
kad kraugeriai kryžiuočiai sunaikino visus Jeruzalės gyventojus.
Tikriausiai tai gana perdėti
aprašymai, kadangi tų įvykių liudininkai viską pasakoja kiek
santūriau. Pavyzdžiui, „Frankų gyvenimo“ autorius rašė, kad
žudoma buvo pasirinktinai. O štai gana sausi Petro Tudebodo
žodžiai: „Mūsų kariai pagavo daugybę vyrų ir moterų. Kai
kuriuos jų nužudė, tačiau kitų pasigailėjo, kadangi taip jiems
liepė sveikas protas“.
Be skerdynių pirmąja miesto užėmimo
diena buvo dar ir kitas epizodas, susijęs su belaisvių egzekuciją
ant „Solomono šventyklos“ (matyt turima omenyje Al–Aksos
mečetė) stogo.
Po trijų dienų buvo nuspręsta
nužudyti likusius belaisvius (matyt dėl sukilimo baimės artėjant
priešui). Tačiau ar buvo įvykdytas šis sprendimas – neaišku.
Mažai tikėtina, kad kryžiuočiai visus nužudė:
juk norint aprūpinti savo kariuomenę jiems buvo reikalingi tarnai.
Be to, juk turėjo kažkas likti gyventi kryžiuočių
kontroliuojamame mieste?
Kalbant apie Jerualės skerdynes būtina paminėti
dar vieną – keršto motyvą. Miesto šturmas truko beveik tris
praradimų kupinus metus. Jeruzalę pasiekė toli gražu ne visi.
Tiesa, kažkas pasiliko kituose užimtuose tvirtovėse, tačiau
kryžiuočių praradimai vis viena buvo milžiniški.
O kiek žuvo Jeruzalės gyventojų? Duomenis gana
prieštaringi. Mūsų laikų istorikai mano, kad apie 10 – 30 000.
Ibn–Al–Asiras teigė, kad 70 000.
Kai kada belaisviai buvo žudomi tiesioginiu savo
karvedžių įsakymu. Taip elgėsi ir du žymiausi tos epochos
personažai – Anglijos karalius Ričardas Liūtaširdis ir
Salah–ad-dinas Jusufas ibn Ajubas (Saladinas).
Po Hatino kautynių 1187 metais
Saladinas įsakė nužudyti visus tamplierius ir joanitus. Iš viso
240 karių. Jie turėjo galimybę išsigelbėti priimdami islamą,
tačiau tikėjimo išdavikų atsirado vienetai.
Įdomu tai, kad belaisvius kryžiuočius
žudė ne profesionalūs budeliai, o visi norintys, kurių atsirado
daugybė. Kiekvienam paėmusiam į nelaisvę riterį-vienuolį
sultonas išmokėdavo 50 dinarų.
Pasigailėta buvo tik tamplierių
magistro Žeraro de Ridforo, kuris vėliau buvo iškeistas į Safedo
tvirtovę. Kryžiuočiai išpirko ir Jeruzalės karalių Gi de
Luzinjaną.
Reikia pasakyti, kad tamplieriai bei
joanitai buvo pati profesionaliausia kryžiuočių kariaunos dalis ir
jų mirtis buvo kur kas naudingesnė nei išlaisvinimas, kad ir už
didelius pinigus.
Štai kaip šį kruviną atvejį aprašo
Imadas-ad-Dinas: „Saladinas įsakė nukirsti jiems visiems galvas.
Aplink tučtuojau susirinko ištisa minia sufijų ir jų mokinių, o
taip pat dievobaimingų žmonių ir atsiskyrėlių. Kiekvienas jų
maldavo suteikti jam teisė įvykdyti bausmę, kiekvienas
išsitraukdavo kalaviją ir pasiraitodavo rankoves. Labai greitai
tarp savanorių atsirado tokiu, kas kirto greitai ir švariai, ir už
tai jie buvo pagirti. Kai kurie iš netikėlių išsižadėjo (matyt,
tikėjimo – vert. past.), ir tuomet jų vietą užėmė kiti. Aš
savo akimis mačiau žmogų, kuris juokdamasis kirto vieną po kito.
Kiek pagyrų jis susilaukė, kokios amžinos dovanos nusipelnė už
pralietą frankų kraują, kokį didingą darbą įvykdė jis!“.
Tiesa, nelabai aišku iš kur
kariuomenės tarpe atsirado sufijai ir kiti teisuoliai. Gali būti,
kad tai autoriaus išmonė siekiant suteikti šiam įvykiui religinį
atspalvį.
Kai
kurie Vakarų metraštininkai tvirtina, kad riteriai-vienuoliai patys
pasirinko kankinystės kelią. Jeigu tikėti šaltiniais, pats
Saladinas po egzekucijos prabilo žodžiais: „Neliko gyvas nei
vienas iš tamplierių. Ši diena tapo dieviškos palaimos diena“.
Be
to, Saladinas asmeniškai nužudė Reno de Šatiljoną. Šis baronas
buvo ne tik pavojingas sultono priešininkas, bet ir jo asmeninis
priešas. Jis planavo užpulti šventą musulmonų miestą Meką,
nekreipdamas dėmesio į paliaubas plėšė karavanus ir kartą netgi
paėmė į nelaisvę Saladino seserį.
Šatiljonui buvo pasiūlyta tapti
musulmonu, tačiau Reno atsisakė. Tuomet Saladinas nukirto jam
ranką, o sargyba – galvą.
1191 m. prie Akros nužudyti belaisvius
įsakė ir Ričardas Liūtaširdis. Tai įvyko prabėgus mėnesiui
po miesto užėmimo. Iš pradžių buvo planuojama paleisti
musulmonus belaisvius mainais į 200 000 dinarų ir 1500 įkalintų
krikščionių.
Tačiau sultonas vilkino laiką ir
išsisukinėjo nuo atsakymo, tad iškilo grėsmė visam kryžiuočių
žygiui. Kariuomenė buvo pasiruošusi žygiuoti į pietus, o laikas
bėgo musulmonų naudai.
Be to, belaisvius reikėjo maitinti ir
saugoti. Žinoma, galima buvo juos paleisti už pusę kainos, tačiau
tai reikštų pergudrauto Liūtaširdžio autoriteto smukimą.
Taigi, pasitarime buvo nuspręsta
nužudyti belaisvius, išskyrus pačius kilmingiausius (juos karalius
visgi tikėjosi iškeisti). Tarp šios egzekucijos motyvų
metraštininkai mini ir troškimą pakelti savo kariuomenės dvasią
bei įbauginti priešą.
Savo laiške į Europą Anglijos
karalius komentavo taip: „Bet visi terminai baigėsi, ir, kadangi
ankstesni susitarimai prarado galią, mes visus saracėnus nužudėme“.
Pasak kai kurių šaltinių, kiek
vėliau keršto vedami musulmonai išskerdė Akros krikščionis
(1291 m.).
Ir visgi prievarta taikių gyventojų
bei priešo belaisvių atžvilgiu nebuvo skiriamasis Kryžiaus žygių
bruožas. Pavyzdžiui, vikingų laikais masinis belaisvių žudymas
tiesiog mūšio lauke buvo gana dažnas reiškinys.
Kad ir kaip keistai skambėtų, tačiau
Kryžiaus karų epochoje karas tapo humaniškesnis.
Kai kada belaisvius paleisdavo už
išpirką. Pavyzdžiui, būtent taip pasielgė 1187 m. Jeruzalę
susigrąžinęs Saladinas. Tiesa, daugelis nelaimingųjų buvo
parduoti į vergiją.
Yra žinių, kad ir dalis 1099 m.
kryžiuočių užimtos Jeruzalės gyventojų išsigelbėjo būtent
sumokėję išpirką.
(bus daugiau)
versta iš ludota.ru
vertė "Istorijos įdomybės"
