14 mitų apie Kryžiaus žygius (I dalis)

Kryžiaus žygiai į Rytus – vienas iš pačių paslaptingiausių viduramžių istorijos reiškinių. Tačiau pastarajai temai nelabai pasisekė.

Sąvoką „Kryžiaus žygiai“ naudoja patys įvairiausi ideologai – nuo neofašistų iki musulmonų teroristų. 

Viena iš radikalių musulmonų grupuočių yra pasivadinusi „Saladino brigadomis“ - legendinio kryžiuočių priešo garbei.

Šiandien Kryžiaus žygių istorija apipinta mitais ir stereotipais. Tad pabandykime juos patyrinėti.

1 mitas. Vakarai užpuolė musulmonus. 

 

Kryžiaus žygiai buvo veikiau ne Vakarų agresija, o nelabai sėkmingas krikščionių bandymas apsiginti nuo musulmonų pasaulio. 

Jeigu iš paukščio skrydžio nužvelgtume visą XII a. Viduržemio jūros baseiną, galėtų pasirodyti, kad tarp krikščionių ir musulmonų vyksta vienas didelis karas keliais frontais. Kaunamasi buvo Pirėnų ir Apeninų pusiasalyje, Pietų Prancūzijoje, Balkanuose, Priešakinėje ir Mažojoje Azijoje. Atakuojančia puse beveik visuomet buvo Arabų kalifatas. Istorikai teigia, kad būtent taip manė daugelis viduramžiais gyvenusių europiečių.

Jeigu antrojoje XI a. pusėje „vakarų frontas“ daugmaž stabilizavosi, tai „rytiniame“ Bizantijos fronte po Mancikerto kautynių 1071 m. nutiko katastrofa. 

1071 metų rugpjūčio 19 d. didžiuliame Mancikerto mūšyje seldžiukų sultono Alp–Arslano kariuomenė sunaikino Rytų Romos imperijos armiją. 1078 m. užimtoji Nikėja tapo Seldžiukų sultonato sostine. 

XI a. pabaigoje seldžiukų būriai pasiekdavo patį Konstantinopolį, ir tuomet Rytų Romos imperatorius Aleksėjus I Komninas, geras karvedys ir valdovas, paprašė Romos popiežiaus pagalbos. Faktiškai jam buvo reikalingas ribotas profesionalių karių kontingentas. Imperatorius negalėjo pagalvoti, kad Vakarų krikščionių atsakas bus toks didžiulis, todėl nenumatė galimų pasekmių. 

Būtent taip prasidėjo Kryžiaus žygiai. Ir šioji epopėja tęsėsi iki, kaip yra manoma, 1683 metų, kuomet Lenkijos karalius Jonas Sobieskis išgelbėjo Vieną nuo turkų. 

2 mitas. Šventoji žemė tapo Vakarų kolonija. 

 

Šį teiginį istorikai laiko pasenusiu. Jį galima atmesti vien jau todėl, kad kryžiuočių valstybės Palestinoje išsilaikydavo iš Europos pinigų. 

Jokio resursų grobstymo iš nukariautų teritorijų nebuvo. Nebuvo ir ženklesnės kolonizacijos. Tai visiškai skiria Rytų kryžiaus žygius nuo vėlesnių Kryžiaus žygių į Rytų Baltijos pakrantes.

3 mitas. Pagrindinė kryžiaus žygių priežastis – pinigai ir gyventojų perteklius Europoje.

 

Netiesa. Tuo metu Vakarų Europoje iš tiesų pastebimas gyventojų skaičiaus didėjimas, tačiau žmonių migracija iš Europos į Levantą XI – XIII amžiuose nebuvo tokia masinė, kad galėtų sumažinti demografinę įtampą. 

Kryžiuočių įkurtoje Jeruzalės karalystėje „frankų“ („frankais“ musulmonai vadindavo visus kryžiuočius nepriklausomai nuo tautybės – mano past.) procentas visuomet buvo nedidelis. Dauguma jų koncentravosi pilyse, o visoje likusioje teritorijoje, kaip ir anksčiau, gyveno musulmonai, judėjai ir rytų tradicijos vietos krikščionys. 

XI a. pabaigoje Vakarų Europoje prasidėjo ekonomikos augimas, kurio dėka kryžiaus žygiai pasidarė finansiškai įmanomi. 

Tad vargu ar viduramžių metraštininkai melavo rašydami, kad tikrosios Kryžiaus žygių priežastys visuomet buvo kelios: troškimas padėti krikščionių broliams Rytuose, siekis sustabdyti musulmonų ekspansiją į Europą bei susigrąžinti „šventas vietas“. 

4 mitas. Rytai kurstė priešpriešą Vakaruose. 

 

Čia tradiciškai kalbama apie Pilypą II Augustą ir Ričardą Liūtaširdį. Tačiau tai ne visai teisinga. 

 

Į Šventąją žemę daugelis politinių konfliktų iš tiesų atkeliavo iš Europos. Ir pirmiausia tai buvo itališkų pirklių miestų, gvelfų ir gibelinų nesantaika. Ir Lotyniškieji Rytai tapo kovos tarp senų priešininkų arena. 

 

Ričardas Liūtaširdis ir Prancūzijos karalius Pilypas II buvo mirtinais priešais dar prieš Trečiąjį kryžiaus žygį, tačiau Šventojoje žemėje jų tarpusavio konfliktas iš "karštojo karo" virto "šaltuoju".

Sunku kalbėti apie kažkokią tarptautinę įtampą, kadangi to meto viduramžių žmonės buvo veikiau krikščionys – kosmopolitai. Bet tie kosmopolitai visuomet save tapatino su tais regionais, iš kurių jie kilę. 

Pavyzdžiui, Ričardas Liūtaširdis šaltiniuose nuolat pristatomas kaip „puatjietis“, tai yra, Puatjė grafystės gyventojas, „prancūzas“ XI – XIII a. tekstuose – Il-de-Franso provincijos gyventojas, kuri priklausė Kapetingams. 

5 mitas. Kryžiaus žygiai buvo puiki proga apiplėšti savo pavaldinius. 

 

Romos kurijos politika – atskiras ir labai sunkus klausimas. Tikriausiai būta ir klaidų, ir piktnaudžiavimo. Tačiau pinigų Kryžiaus žygiams iš tiesų trūko. 

Popiežiai buvo priversti nuolat įvedinėti vis naujus mokesčius bei organizuoti žymiąją prekybą indulgencijomis, o kryžiuočių karaliai nustekeno savo valdomus kraštus. 

Prieš Trečiąjį kryžiaus žygį Anglijoje ir Prancūzijoje buvo įvesta „Saladino dešimtinė“. Ričardas Liūtaširdis išsunkė Anžu sritį kaip kempinę, už pinigus sumažino Škotijos duoklę Anglijai, pardavė jai keletą pilių. Beje, tuomet buvo parduodamos visos įmanomos pasaulietinės ir bažnytinės pareigybės. 

Kitas karalius, Liudvikas IX pravarde Šventasis, Septintojo kryžiaus žygio organizavimui išleido dvylika metinių savo biudžetų ir Viduržemio jūros pakrantėje pastatė uostą tam, kad nepriklausytų nuo Italijos uostų malonės.

Jeruzalės karalystės sostinė Akra krito 1291 metais. Ją užėmę mamliukai sugriovė miestą ir negailestingai išpjovė už tvirtovės sienų gyvenusius beveik visus krikščionis ir judėjus. Naujajam gyvenimui miestas buvo prikeltas tik XIV a. viduryje, tačiau krikščionybės bastionas Šventojoje žemėje buvo prarastas amžiams. 

Po šios katastrofos dar ilgai buvo svarstoma ar verta atnaujinti žygius į Rytus. Suskaičiavo išlaidas ir pamatė, kad tai astronominės sumos. Niekas garsiai nepareiškė, kad tai neįmanoma, tačiau planuoti kažką rimto liautąsi. 

6 mitas. Kryžiuočiai tiesiog siekė praturėti. 

 

Tai nėra tiesa, kadangi pasipelnymo atžvilgiu Kryžiaus žygiai tiesiog neapsimokėjo. 

Lobo vienetai. Dauguma sugrįždavo nieko nepešę ar tiesiog bankrutuodavo. Apie valstiečius nėra ko ir kalbėti. Taip, Šventoji žemė buvo derlinga, tačiau kiek kryžiuočių ją pasiekė ir kiek iš jų ten gavo valdyti žemių? 

Į Rytus keliaujantiems feodalams tekdavo įkeisti savo valdas, lįsti į skolas tam, kad surinktų lėšų kelionei ir amunicijai. Dažnai jų šeimos likdavo namuose be jokio aprūpinimo. 

Tarp Pirmojo ir pačio sėkmingiausio kryžiaus žygio dalyvių tik Boemundas Tarentietis ir jo sūnėnas Tankerdas turėjo konkrečių politinių bei karinių interesų Rytuose. 

Abu jie negalėjo pretenduoti į valdžią Pietų italijoje, tad dalyvavimas Kryžiaus žygyje tebuvo bandymas sukurti nuosavą valstybę Rytuose. 

Boemundui šis bandymas buvo ne pirmasis ir ne paskutinis. Viso gyvenimo metu jis bandė pasiekti savo tikslą išnaudodamas prieštaravimus tarp Sicilijos karalystės ir Rytų Romos imperijos. 

Tulūzos grafas Raimundas de Sen Žilis, Flandrijos grafas Baldvinas de Eno, Žemutinės Lotaringijos hercogas Gotfrydas Bujonietis, Normandijos hercogas Robertas. Visi jie buvo vieni turtingiausių Vakarų Europos feodalų, kiekvieno jų valdos buvo didesnės už Prancūzijos karaliaus valdomas sritis. Rytuose jie gavo kur kas kuklesnes sritis. 

Kryžiaus žygių neapsimokėjimą finansiškai liudija ir tai, kad daugelis kryžiuočių grįžo į Europą po to kai atliko „savo pareigą prieš Dievą“. 

Ir net Gotfrydas Bujonietis – didžiausios kryžiuočių karalystės Šventojoje žemėje valdytojas liko su kelių šimtų riterių būreliu.

7 mitas. Kryžiuočiai upėmis liejo priešų kraują. 

 

Karyboje yra toks ciniškas terminas – šalutinė žala, ir su tuo nieko nepadarysi. Deja, tuo metu plėšikavimas buvo laikomas visai normaliu savo kariuomenės apsirūpinimo būdu. Pinigų buvo mažai, tad kariuomenė turėjo prasimaitinti pati. 

Nekontroliuojamos žudynės ir plėšikavimai yra ne kas kita kaip disciplinos kariuomenėje trūkumas. Dažnai kryžiuočių vadai patys pernelyg nesižavėjo savo karių elgesiu, tačiau turėjo su tuo taikstytis, kadangi kitų karių pas juos nebuvo. 

Iš kitos pusės, skerdynės buvo tarytum tuometinių karo papročių ir pergalės dalis. 

Tyrinėtojas Deividas Hėjus iškėlė tam tikro ritualinio apsivalymo per kitatikių žudymą motyvą. Gali būti, kad jis buvo būdingas tiek krikščionims, tiek ir musulmonams. 

Pats žymiausias skerdynių epizodas siejamas su 1099 m. Jeruzalės užėmimu, kai Pirmojo kryžiaus žygio dalyviai ten surengė kruviną pirtį. Kai kurie kronikininkai rašė, kad kraugeriai kryžiuočiai sunaikino visus Jeruzalės gyventojus. 

Tikriausiai tai gana perdėti aprašymai, kadangi tų įvykių liudininkai viską pasakoja kiek santūriau. Pavyzdžiui, „Frankų gyvenimo“ autorius rašė, kad žudoma buvo pasirinktinai. O štai gana sausi Petro Tudebodo žodžiai: „Mūsų kariai pagavo daugybę vyrų ir moterų. Kai kuriuos jų nužudė, tačiau kitų pasigailėjo, kadangi taip jiems liepė sveikas protas“.

Be skerdynių pirmąja miesto užėmimo diena buvo dar ir kitas epizodas, susijęs su belaisvių egzekuciją ant „Solomono šventyklos“ (matyt turima omenyje Al–Aksos mečetė) stogo.

Po trijų dienų buvo nuspręsta nužudyti likusius belaisvius (matyt dėl sukilimo baimės artėjant priešui). Tačiau ar buvo įvykdytas šis sprendimas – neaišku. 

 

Mažai tikėtina, kad kryžiuočiai visus nužudė: juk norint aprūpinti savo kariuomenę jiems buvo reikalingi tarnai. Be to, juk turėjo kažkas likti gyventi kryžiuočių kontroliuojamame mieste?

Kalbant apie Jerualės skerdynes būtina paminėti dar vieną – keršto motyvą. Miesto šturmas truko beveik tris praradimų kupinus metus. Jeruzalę pasiekė toli gražu ne visi. Tiesa, kažkas pasiliko kituose užimtuose tvirtovėse, tačiau kryžiuočių praradimai vis viena buvo milžiniški. 

O kiek žuvo Jeruzalės gyventojų? Duomenis gana prieštaringi. Mūsų laikų istorikai mano, kad apie 10 – 30 000. Ibn–Al–Asiras teigė, kad 70 000. 

Kai kada belaisviai buvo žudomi tiesioginiu savo karvedžių įsakymu. Taip elgėsi ir du žymiausi tos epochos personažai – Anglijos karalius Ričardas Liūtaširdis ir Salah–ad-dinas Jusufas ibn Ajubas (Saladinas).

Po Hatino kautynių 1187 metais Saladinas įsakė nužudyti visus tamplierius ir joanitus. Iš viso 240 karių. Jie turėjo galimybę išsigelbėti priimdami islamą, tačiau tikėjimo išdavikų atsirado vienetai. 

 

Įdomu tai, kad belaisvius kryžiuočius žudė ne profesionalūs budeliai, o visi norintys, kurių atsirado daugybė. Kiekvienam paėmusiam į nelaisvę riterį-vienuolį sultonas išmokėdavo 50 dinarų. 

Pasigailėta buvo tik tamplierių magistro Žeraro de Ridforo, kuris vėliau buvo iškeistas į Safedo tvirtovę. Kryžiuočiai išpirko ir Jeruzalės karalių Gi de Luzinjaną. 

Reikia pasakyti, kad tamplieriai bei joanitai buvo pati profesionaliausia kryžiuočių kariaunos dalis ir jų mirtis buvo kur kas naudingesnė nei išlaisvinimas, kad ir už didelius pinigus. 

Štai kaip šį kruviną atvejį aprašo Imadas-ad-Dinas: „Saladinas įsakė nukirsti jiems visiems galvas. Aplink tučtuojau susirinko ištisa minia sufijų ir jų mokinių, o taip pat dievobaimingų žmonių ir atsiskyrėlių. Kiekvienas jų maldavo suteikti jam teisė įvykdyti bausmę, kiekvienas išsitraukdavo kalaviją ir pasiraitodavo rankoves. Labai greitai tarp savanorių atsirado tokiu, kas kirto greitai ir švariai, ir už tai jie buvo pagirti. Kai kurie iš netikėlių išsižadėjo (matyt, tikėjimo – vert. past.), ir tuomet jų vietą užėmė kiti. Aš savo akimis mačiau žmogų, kuris juokdamasis kirto vieną po kito. Kiek pagyrų jis susilaukė, kokios amžinos dovanos nusipelnė už pralietą frankų kraują, kokį didingą darbą įvykdė jis!“. 

Tiesa, nelabai aišku iš kur kariuomenės tarpe atsirado sufijai ir kiti teisuoliai. Gali būti, kad tai autoriaus išmonė siekiant suteikti šiam įvykiui religinį atspalvį. 

Kai kurie Vakarų metraštininkai tvirtina, kad riteriai-vienuoliai patys pasirinko kankinystės kelią. Jeigu tikėti šaltiniais, pats Saladinas po egzekucijos prabilo žodžiais: „Neliko gyvas nei vienas iš tamplierių. Ši diena tapo dieviškos palaimos diena“. 

 

Be to, Saladinas asmeniškai nužudė Reno de Šatiljoną. Šis baronas buvo ne tik pavojingas sultono priešininkas, bet ir jo asmeninis priešas. Jis planavo užpulti šventą musulmonų miestą Meką, nekreipdamas dėmesio į paliaubas plėšė karavanus ir kartą netgi paėmė į nelaisvę Saladino seserį. 

 

Šatiljonui buvo pasiūlyta tapti musulmonu, tačiau Reno atsisakė. Tuomet Saladinas nukirto jam ranką, o sargyba – galvą. 

1191 m. prie Akros nužudyti belaisvius įsakė ir Ričardas Liūtaširdis. Tai įvyko prabėgus mėnesiui po miesto užėmimo. Iš pradžių buvo planuojama paleisti musulmonus belaisvius mainais į 200 000 dinarų ir 1500 įkalintų krikščionių. 

Tačiau sultonas vilkino laiką ir išsisukinėjo nuo atsakymo, tad iškilo grėsmė visam kryžiuočių žygiui. Kariuomenė buvo pasiruošusi žygiuoti į pietus, o laikas bėgo musulmonų naudai. 

Be to, belaisvius reikėjo maitinti ir saugoti. Žinoma, galima buvo juos paleisti už pusę kainos, tačiau tai reikštų pergudrauto Liūtaširdžio autoriteto smukimą. 

Taigi, pasitarime buvo nuspręsta nužudyti belaisvius, išskyrus pačius kilmingiausius (juos karalius visgi tikėjosi iškeisti). Tarp šios egzekucijos motyvų metraštininkai mini ir troškimą pakelti savo kariuomenės dvasią bei įbauginti priešą. 

Savo laiške į Europą Anglijos karalius komentavo taip: „Bet visi terminai baigėsi, ir, kadangi ankstesni susitarimai prarado galią, mes visus saracėnus nužudėme“. 

 

Pasak kai kurių šaltinių, kiek vėliau keršto vedami musulmonai išskerdė Akros krikščionis (1291 m.).

Ir visgi prievarta taikių gyventojų bei priešo belaisvių atžvilgiu nebuvo skiriamasis Kryžiaus žygių bruožas. Pavyzdžiui, vikingų laikais masinis belaisvių žudymas tiesiog mūšio lauke buvo gana dažnas reiškinys. 

Kad ir kaip keistai skambėtų, tačiau Kryžiaus karų epochoje karas tapo humaniškesnis. 

Kai kada belaisvius paleisdavo už išpirką. Pavyzdžiui, būtent taip pasielgė 1187 m. Jeruzalę susigrąžinęs Saladinas. Tiesa, daugelis nelaimingųjų buvo parduoti į vergiją. 

Yra žinių, kad ir dalis 1099 m. kryžiuočių užimtos Jeruzalės gyventojų išsigelbėjo būtent sumokėję išpirką. 

(bus daugiau)

versta iš ludota.ru

vertė "Istorijos įdomybės"