Dar prieš
porą šimtų metų Belgijos sostinė Briuselis buvo germaniškas
flamandiškai kalbančiųjų miestas, kuriame flamandai sudarė
daugumą (apie 70 proc. 1846 metais). Maždaug nuo XIX a. pradžios
pradeda stiprėti Briuselio galizacija (prancūzėjimas). Tam
įtakos turėjo tuometinis aukštas „poniškos“ prancūzų kalbos
statusas, ko pasekoje daugelis miesto flamandų pereina prie
„prestižiškesnės“ kalbos bei kultūros.
Beje, 1830 m.
nepriklausomybę paskelbusioje Belgijoje vienintele valstybine kalba
buvo paskelbta prancūzų, kas irgi prisidėjo prie sostinės
prancūzėjimo. Dar viena galizacijos priežastis – ekonominė
darbo jėgos migracija Belgijos viduje. Istoriškai germaniškoji
Flamandija buvo ekonomiškai stipresnė už „prancūziškąją“
Valoniją, tačiau nuo XIX a. pastaroji pradeda sparčiai vytis savo
šiaurinę kaimynę. Atsiradus naujoms galimybėms bei darbo vietoms
į Valoniją plūsta flamandai, kurie paprastai per kelias kartas
prancūzėja, o štai į Briuselį atsikeliantys valonai išsaugo
savo kalbą. Dabar Briuselyje flamandiškai kalba tik apie 11 proc.
gyventojų. Beje, pastaruosius šimtmečius vis šiauryn stūmėsi ir
kalbinė flamandų – valonų siena.
