2014 m. balandžio 7 d., pirmadienis

Kaip prasidėjo Karaliaučiaus krašto kolonizavimas?

Po Antrojo pasaulinio karo buvusios Rytų Prūsijos žemės buvo atplėštos nuo Vokietijos, o pati ryčiausia dalis atiteko Sovietų Sąjungai. 1946 m. balandį šios žemės įvardintos Kionigsbergo sritimi Sovietų Rusijos sudėtyje, o tų pačių metų vasara Kionigsbergo miesto pavadinimas pakeistas į Kaliningradą.
 
Įdomu tai, 1946 metų birželio 3 d. miręs partinis sovietų veikėjas Michailas Kalininas neturėjo nieko bendro nei su kraštu, nei su miestu, tačiau Karaliaučius buvo pavadintas būtent jo vardu.

Raudonajai armijai įžengus į Rytų Prūsija, kraštas jau buvo gerokai ištuštėjęs. Daugybė vokiečių ir lietuvių kilmės gyventojų pasitraukė į Vakarus kartu su vokiečių kariuomene, o tie kurie liko, vėliau buvo arba priverstinai deportuoti arba turėjo prašytis sovietų pilietybės. Beje, pastarųjų buvo labai nedaug. 

1946 metais Stalinas pasirašo įsaką dėl kolūkiečių ir žemės ūkio darbininkų šeimų perkėlimo iš Sovietų Sąjungos į Kaliningrado sritį. Oficialiai perkėlimas buvo vadinamas savanorišku, nors iš tiesų toli gražu ne visi kolonistai troško palikti gimtąsias vietas ir keltis pastoviam gyvenimui į jiems svetimą ir nesvetingą kraštą. Pirmieji 715 kolonistų Gumbinę (dab. Gusevas) pasiekė iš Briansko srities. Vėliau prasidėjo dar masiškenė, daugiatūkstantinė Mažosios Lietuvos kolonizacija.

1946 – 1948 m. nuolatiniam gyvenimui į Kaliningrado sritį atvyko gyventojai ir 27 RSFR sričių, keturių sąjunginių ir dviejų autonominių respublikų. Beje, visi kolonistai buvo nuodugniai tikrinami saugumo organų, ypatingai kreipiant dėmesį į jų lojalumą režimui bei „patikimumą“. Taip per gana trumpą laiką Karaliaučiaus srities gyventojai beveik visiškai pasikeitė.