2014 m. balandžio 1 d., antradienis

Apie ULFBERHT kalavijus

Maždaug „vikinginiu periodu“ Europoje paplinta neįtikėtinai brangūs ir tuo metu labai kokybiški kalavijai, kurių geležtę puošė užrašas ULFBERHT bei keli kryžiai žodžio pradžioje ir pabaigoje (užrašymo variantai +VLFBERH+T arba +VLFBERHT+). 
Kalavijai su šiuo „firminiu ženklu“ buvo kalami apie tris amžius, jie buvo atrasti 24 šalyse ir iki mūsų dienų išliko virš pusantro šimto šio tipo ginklų. 

 Ankstyviausias kalavijas su užrašu Ulfberht datuojamas devinto amžiaus viduriu. Nors Ulfberht ginklai buvo itin populiarūs tarp vikingų, tačiau pradėti jie kaldinti kiek piečiau – Reino upės baseine. Sudurtinis žodis Ulfberht – frankų kilmės ir jis sudarytas iš dviejų germanų žodžių – ulfr (vilkas) ir beraht (šviesa, švytėjimas). Tačiau kokia buvo šio užrašo prasmė ant ginklo geležtės? Šiuo klausimu pasisakyta nemažai. Gali būti, kad Ulfbertu vadino nagingą ginklakalį kuris pagal kažkokias tik jam žinomas technologijas pradėjo kaldinti šiuos ginklus. Galbūt vėliau jo amato paslaptys buvo perduotos palikuonims, kurie tęsė protėvio darbus toliau. Tikriausiai užrašas Ulfberht tapo populiariu atskiros ginklakalių giminės kokybės ženklu, nors visiškai gali būti ir taip, kad vėliau tokį ženklinimą naudojo ne tik tiesioginiai legendinio Ulfberto palikuonys, bet ir kiti meistrų susivienijimai kuriems tokia teisė buvo perduota, jie ją nusipirko, ar pan. Neatmestina ir tai, kad vėlyvieji Ulfberht kalavijai galėjo būti kaldinami skirtinguose regionuose, o kai kas galbūt juos ir gana kokybiškai klastojo. Žodžiu, Ulfberht tapo populiariu to meto „brendu“, kuriuo galėjo didžiuotis kiekvienas turtingas karys ar net valdovas.

Nėra aišku ir ką reiškė kryžiai prie užrašo. Gal tai tiesiog paprasčiausia puošybos detalė, o gal – religinis simbolis. Yra ir tokių nuomonių, kad Ulfberto kalvės galėjo priklausyti vienuolynams. 



Kadangi ginkakalystės technologijose nieko neišmanau, tai protingais žodžiais nesišvaistysiu. Pasakysiu tik tiek, kad „ulfbertai“ savo kokybę bei patikimumu labai lenkė absoliučią daugumą to meto kalavijų. Jie buvo kaldinami iš tvirto, tačiau pakankamai lankstaus plieno, todėl kartais teigiama, kad šių kalavijų gaminimo technologijos buvo atsivežtos iš Azijos. 

Kažkuria prasme ginklus su užrašu Ulfberht galima vadinti Šiaurės Europos kalaviju todėl, kad dauguma jų rasta Skandinavijoje, Rytų Baltijos pajūryje, Šiaurės Vokietijoje. Tai liudija ne tik nuolatinį karą tarp šių kraštų, bet ir gana išvystytą prekybą. 


 Kalavijų su užrašu ULFBERHT paplitimas Europoje (pagal archeologų radinius).