2014 m. balandžio 1 d., antradienis

Apie Kvailių dienos kilmę

Sakoma, 1564 m. Prancūzijos karalius Karolis IX nusprendė, kad Naujųjų metų atėjimą reikia švęsti ne balandžio, o sausio 1 d. Tačiau šalies gyventojai senu papratimu ir toliau Naujuosius metus siejo su balandžio pradžia. Kiek vėliau per „netikrą“ Naujametį pradėtos dovanoti netikros dovanėles, imta linksmai pokštauti, gimė nepiktų apgaulių tradicija.

Tačiau dar prieš Liudviko IX naujamečio datos reformą yra žinoma, kad 1539 m. vienas flamandų dvariškis pasiuntė savo tarnus atlikti visiškai beprasmiškos užduoties kas irgi galėtų būti siejama su „apgavysčių dienos“ tradicijų gimimu. 1686 m. anglų rašytojas Johnas Aubrey balandžio 1-ąją jau tiesiogiai įvardijo Kvailių švente. 

Į Rusiją ši tradicija atėjo pačioje XVIII a. pradžioje kuomet Petro I paliepimu buvo organizuota Didžioji apgavystė. Po miestą vaikštantys caro tarnai viešai kvietė žmones į kažkokį ligšiol neregėtą renginį, tačiau kai visi susirinko, paaiškėjo, kad jokio renginio nebus ir visa tai tėra linksmas pokštas.


Iš tiesų gali būti, kad šis paprotys susiformavo pagoniškais keltų laikais ir tikriausiai savo metu sietas su permainingais balandžio orais, kuomet šilumą staigiai keičia trumpi šalčio periodai, o giedrą, skaisčia saulę – sniegas. Kiti tyrinėtojai Apgavysčių dienos tradiciją kildina iš Senojoje Romoje vykusių kovo pabaigos – balandžio pradžios linksmų lygiadienio švenčių ciklo. 

Angliškai kalbančiuose kraštuose apgaudinėti priimta pirmoje dienos pusėje, meluojančius po pietų paprastai vadina „balandžio kvailiais“. Žymus amerikiečių rašytojas Markas Tvenas apie balandžio 1 – ąją yra pasakęs, kad šią dieną žmonės prisimena tai ką nuolat daro visas likusias 364 metų dienas.