2014 m. kovo 14 d., penktadienis

"Romėniškas profilis"

Ne taip seniai rašiau apie „graikišką profilį“, o dabar galima trumpai aprašyti ir taip vadinamą „romėniškąjį“, kuris ganėtinai skiriasi nuo „graikiškojo“, nors abu dažnai painiojami.
Klasikinį romėnišką profilį sudaro nemaža, tačiau siaura nosis su kiek iškilia jos nugarėlė, kas sukuria tam tikro „lūžio žemyn“ įspūdį. Jeigu „graikiškasis profilis“ gali būti vadinamas daugiau menine fizinės tobulybės išraiška (kadangi realybėje) sutinkamas be galo retai, tai „romėniškas“ nebuvo toks jau retas nei senovėje, nei mūsų dienomis. 


Šis profilis buvo būdingas senųjų Romos giminių atstovams, ką liudija to meto skulptūros. Klasikinis „romėniškas profilis“ dėl jo griežtumo ir kovingo senųjų romėnų būdo siejamas su karingumu, valdingumu, netgi tam tikru plėšrumu ir žiaurumu. Iš čia ir sąvoka „erelio nosis“, kuri kiek primena lenktą šio dangaus plėšrūno snapą. Romėnišku profiliu pasižymėjo Julijus Cezaris, imperatorius Vespasianas, kiti Romos elito atstovai, kurie, kaip yra manoma, galėję kilti iš tų pačių antropologiškai artimų kilčių. Žinoma, toli gražu ne visi senųjų patricijų giminių atstovai pasižymėjo ereliškomis nosimis, tačiau būtent „erelio profilis“ tapo stereotipišku tikro ir kilmingo romėno požymiu, sutinkamu kinemoatografijoje ir pan.