2014 m. kovo 24 d., pirmadienis

Manerheimo linija

1917 metais Nepriklausomybe paskelbę suomiai iš pat pradžių puikiai suprato, kad Rusijos bolševikų vyriausybės pripažinimas ir sienų neliečiamumo garantijos gali būti labai laikini dalykai. Daug kas Suomijoje neabejojo, kad sustiprėję sovietai neabejotinai bandys susigrąžinti buvusį šiaurinį Rusijos imperijos kraštą, tad šalies gynybai pradėta ruoštis iš anksto. 

 
Aukščiausi Suomijos kariuomenės vadai bei politikai teisingai numatė, kad pagrindinės rusų veržimosi kryptys bus nukreiptos į Karelijos sąsmauką, kirtus kurią atsiveria tiesus kelias į Helsinkį bei svarbiausius Suomijos miestus. 

Karelijos sąsmauka 50-110 km pločio sausumos ruožas tarp Suomių įlankos ir Ladogos ežero, tad pagrindinę krašto gynybą buvo nuspręsta organizuoti būtent čia.


Manerheimo linija žemėlapyje

Sąsmauka buvo ideali gynybai ne tik dėl to, kad ją iš abiejų pusių supo didžiuliai vandens telkiniai, bet ir dėl uolėto, miškingo, daubomis, pelkėmis ir ežerais turtingo reljefo kas leido tinkamai išdėsčius ugnies židinius efektingai šienauti tarp natūralių ir dirbtinių kliūčių užstrigusį priešą. Nemažiau svarbus faktorius buvo tas, kad reljefo ypatumai leido palyginti nedidelėmis pajėgomis kontroliuoti gana plačius sektorius kas kitomis aplinkybėmis būtų ganėtinai sudėtinga.

Pirmųjų gynybinių įtvirtinimų Karelijos sąsmaukoje statyba prasidėjo apie 1920 m., o jų stiprinimas bei tobulinimas vyko iki pat suomių-sovietų karo 1939m. 

Iškart pasakysiu, kad vadinamoji Manerheimo linija (šis pavadinimas gimė karo metu) iš tiesų buvo sudaryta iš kelių viena už kitos sekusių gynybos linijų ir jos niekuomet nebuvo visiškai pabaigtos. 

Liniją paeiliui projektavo keli suomių ir vokiečių karo inžinieriai, o jos statybai tuomet ganėtinai varganos Suomijos vyriausybė skyrė milžinišką tiems laikams sumą. Tačiau ir šių lėšų neužteko, tad gynybiniai kompleksai buvo statomi su pertraukomis. 

Manerheimo liniją sudarė įvairaus pajėgumo gynybos mazgai, kuriuose gynėsi artilerijos palaikomas vienas ar du šaulių batalionai. Kiekviename gynybos mazge buvo įrengta po keletas sustiprintų atsparos taškų, o kiekvieno atsparos taško gynybą užtikrino keli betoniniai dzotai – ilgalaikiai ugnies taškai. Iškilus būtinybei visi gynybos įtvirtinimai galėjo būti tarpusavyje sujungti tranšėjų bei apkasų voratinkliu. Sąsmaukos pakrantes saugojo didelio kalibro artilerija ir gelžbetoniniai fortai. 


Vienas iš gynybinių įtvirtinimų Manerheimo linijoje

Pirmaisiais metais linijoje statyti nedideli dzotai, tačiau vėliau jie buvo padidinti, sustiprinti papildomu betono sluoksniu bei plieno plokštėmis. 

Manerheimas inicijavo ir septynių itin tvirtų dzotų statybą, iš kurių kiekvienas kainavo virš milijono Suomijos marių. Nors ir didžiuliai, šie dzotai buvo taip gerai užmaskuoti miškingoje ir uolėtoje vietovėje, kad sovietai jų kartais tiesiog nepastebėdavo. „Milijoninių dzotų“ gudrybė buvo tame, kad šaudymo angos juose buvo šonuose ir „užpakalinėje“ įtvirtinimo dalyje. Paprastai šie dzotai buvo išdėstyti vienas už kito ar lygiagrečiai. Iš jų nesklido nė mažiausias garsas kol nieko neįtariantys priešo pėstininkai atsidurdavo sektoriuje tarp dviejų dzotų. Tuomet iš abiejų įtvirtinimų pasigirsdavo kulkosvaidžių kalenimas ir sovietų kariai atsidurdavo „ugnies maiše“ kai šaudoma iškart iš kelių pusių ir ištrūkti gyvam nėr nė mažiausio šanso. 


Vienas iš didžiulių linijos dzotų

Kitos Manerheimo linijos kliūtys – spygliuotos vielos, minos, mediniai priešpėstiniai ožiai ir prieštankiniai „drakono dantys“ - iš žemės styrančios betoninės užtvaros. „Drakono dantys“ paprastai buvo buvo išdėstomi keliomis eilėmis vienas už kito šachmatine tvarka. 


Manerheimo linija

Suomiai sumaniai išnaudojo ir natūralias gamtos kliūtis kai kuriose strategiškai svarbiose vietose. Tam, kad pasiekti ir išsprogdinti prieštankines kliūtis, sovietų kariai turėjo įveikti keliasdešimt eilių spygliuotos vielos. Priminsiu, kad neretai rusams tekdavo brautis per suomių kliūtis esant pragariškam apšaudymui iš dviejų ar net trijų pusių. 


Spygliuotos užtvaros ir "drakono dantų" eilės

Manerheimo linija stabdė Raudonosios armijos atakas apie du mėnesius kol galiausiai sovietai ją įveikė neišsemiamu savo rezervų gausumu. 

Pokario metais daugelis tą neįtikėtiną faktą, kad suomiams pavyko taip ilgai atsilaikyti prieš keliasdešimt kartų stipresnį priešą, aiškino Manerheimo linijos neįveikiamumu, tačiau iš tiesų suomių įtvirtinimai nebuvo kažkuo išskirtiniai. Visų pirma, Žiemos karui prasidėjus linijai dar buvo toli iki tobulumo ir išbaigtumo. Visų antra, iš inžinerinės pusės ji ženkliai nusileido kitoms panašioms gynybos linijoms (tiek prancūzų Mažino linijai, tie sovietų Molotovo linijai). Tačiau aplink Manerheimo liniją buvo sukurtas mitas, kurį, kad ir kaip bebūtų keista, mielai palaikė tiek sovietai, tiek suomiai. 


 Suomių kariai Manerheimo linijos pozicijose

Suomių propaganda tyčia skelbė, kad jų gynybos įtvirtinimai yra galingesni ir tobulesni nei buvo iš tikrųjų (tuo pačiu raminant pačius suomius), o katastrofiškas nesėkmes kare patiriantiems sovietams beliko pritariamai kartoti, kad suomiai (remiami antisovietiškai nusiteikusių imperialistų pinigais) iš tiesų sukūrė neprieinamą tvirtovę be kurios būtų sutriuškinti per tris dienas. 

Pats Manerheimas vėliau pripažino, kad linija padėjo suomiams atsilaikyti, tačiau nereikėtų pervertinti jos reikšmės:

„Rusai skelbė, kad šios linijos įveikimas buvo didžiulis žygdarbis kokio dar nebuvo pasaulinėje karų istorijoje. Visa tai niekai. Gynybos linija, žinoma, buvo, bet ją formavo tik reti ilgalaikės kulkosvaidžių ugnies taškai ir dvidešimt mano siūlymu pastatytų dzotų tarp kurių buvo išraustos tranšėjos. Taip, gynybos linija buvo, bet ji nepasižymėjo gyliu. Jos tvirtumą sąlygojo karių narsa ir vyriškumas, o ne įtvirtinimų stiprumas“. 


Manerheimo linijos liekanos mūsų dienomis