2014 m. kovo 17 d., pirmadienis

"Juodoji ranka"

Daugelis žinome, kad pagrindine dingstimi pradėti Pirmąjį pasaulinį karą tapo Sarajevo žmogžudystė 1914 m. birželio 28 d., kai pogrindinės „Jaunosios Bosnijos“ (serb. Mlada Bosna) organizacijos narys Gavrilas Principas nužudė Austrijos erchercogą Francą Ferdinandą ir jo žmoną. 



Nors pats devyniolikmetis Principas priklausė „Jaunai Bosnijai“, manoma, kad šios organizacijos veiksmus ir Sarajevo žudynes suplanavo slaptas radikalių Serbijos karininkų susivienijimas „Juodoji ranka“ (serb. Crna Ruka).

„Juodoji ranka“ užgimė 1911 m. ir pagrindinis jos tikslas buvo visų pietų slavų suvienijimas į vieną valstybę. Organizacijai vadovavo serbų žvalgybos pulkininkas Dragutinas Dmitrijevičius, kuris buvo žinomas Apio – mitinio senovės Egipto jaučio slapyvardžiu. 

Kadangi kai kurios pietų slavų teritorijos buvo Austrijos-Vengrijos valdžioje, „Juodoji ranka“ siekė jų išvadavimo pačiomis radikaliausiomis priemonėmis, nesibodint ginkluotų sukilimų ir teroro atakų. Organizacija kritikavo to meto Serbijos vyriausybę, kuri, jų manymu, nerodė didelio ryžto apjungti visas pietų slavų teritorijas. Beje, įdomu tai, kad kroatus, slovėnus ir bosnius „Juodosios rankos“ nariai vertino ne kaip giminingas serbams tautas, o kaip gryniausius serbus, tik pamiršusius apie savo serbišką prigimtį ir priėmusius katalikų ar musulmonų tikėjimą. Būsimosios Pietų slavų valstybės (Jugoslavijos) branduoliu serbų radikalai, žinoma, matė Serbiją.

„Juodosios rankos“ simboliu buvo kaukolė su sukryžiuotais kaulais, o organizacijos devizas - „Suvienijimas arba mirtis!“. 

Santykiai tarp „Jaunosios Bosnijos“ ir „Juodosios rankos“ nėra iki galo aiškūs. Nors abidvi pateisino teroristinės kovos priemones, tačiau „Juodoji ranka“ buvo dar radikalesnė ir kovingesnė, po savo skėčiu subūrusi autoritarinio valstybės valdymo režimo šalininkus ir ultraortodoksus, kurie siekė po galimo pietų slavų suvienijimo visus kroatus, slovėnus ir bosnius atversti į stačiatikių tikėjimą. 

Serbijos valdžia žinojo apie „Juodosios rankos“ veiklą, oficialiai jos lyg ir nepalaikė, tačiau ir veikti neitin trukdė. Pagaliau organizacijos veikla taip sustiprėjo, kad Serbijos karalius Aleksandras I buvo priverstas ją uždrausti, kadangi radikaluose įžvelgė pavojingus konkurentus. 1917 m. Dragutinas Dmitrijevičius su keliais „Juodosios rankos“ lyderiais buvo suimtas, apkaltintas valstybės išdavyste, perversmo rengimu ir sušaudytas. Tuo „Juodosios rankos“ veiklai buvo padarytas galas. Tarp serbų Dmitrijevičiaus asmenybė mūsų laikais vertinama prieštaringai. Vieniems jis tikras Serbijos patriotas, kitiems – politinis ekstremistas, radikalas ir teroristas. 

Erchercogą nušovęs Gavrilas Principas buvo sučiuptas nusikaltimo vietoje ir nuo mirties bausmės jį išgelbėjo tik tai, kad pagal tuometinius Austrijos įstatymus teroristas buvo nepilnametis (pilnamečiais tapdavo sulaukę 20-ies). Principas gavo 20 metų nelaisvės, tačiau jos taip ir nesulaukė, kadangi mirė kalėjime nuo džiovos 1918 m. balandžio 28 d. 

Iliustracija viršuje: dokumentas su "Juodosios rankos" antspaudu.  
Iliustracija apačioje: Dragutinas Dmitrijevičius - "Juodosios rankos" lyderis.