Laisvose Romos piliečių šeimose gimę
berniukai ant kaklo turėdavo nešioti tam tikrą amuletą – bulą
(lot. bulla). Bula buvo užkabinama kūdikiui praėjus
devynioms dienoms nuo jo gimimo ir ją buvo privalu nešioti iki
šešiolikos metų, kuomet pagal senovės romėnų papročius žmogus
buvo laikomas suaugusiu. Manoma, kad šį paprotį romėnai perėmė
iš etruskų, tačiau pagal legendą talismanas siejamas su
legendinio Romos karaliaus Romulo vardu, kuris amuletą užkabino
savo pirmagimiui.
Amuletas gamintas iš įvairių
medžiagų, priklausomai nuo šeimos turtingumo. Patys brangiausi
buvo iš aukso, o patys paprasčiausi atrodė kaip mažyčiai odiniai
ar medžiaginiai maišeliai. Tikėta, kad papuošalas saugo vaiką ar
paauglį nuo piktųjų dvasių ir blogos akies, todėl į
tuščiavidurę bulą talpinti apsauginiai ženklai bei nuo
nužiūrėjimo saugančios „stebuklingos“ medžiagos. Sulaukus
16 metų jaunuolio talismanas buvo nuimamas iškilmingų namų apeigų
metu.
Mergaitės bulų nenešiojo, tačiau
turėjo savus mėnulio formos amuletus, kurie lydėjo jas iki
vestuvių. Vestuvių metu mėnuliukas ir vaikiški žaislai buvo
sudeginami, kas reiškė atsisveikinimą su vaikyste.
Iliustracija viršuje: senųjų etruskų bula.
Romėnų talismanas
Romėnų berniukas su bula
