2014 m. kovo 27 d., ketvirtadienis

Apie kaminkrečius

Mūsų dienomis kai kuriose Europos šalyse sutinkami be galo senos profesijos atstovai – kaminkrečiai. Į šio amato tėvynės vardą pretenduoja ne vienas kraštas, kurio folklore sutinkamas kaminkretys – linksmas pasakojimų personažas.
Kadaise visi degimo produktai pasišalindavo iš pastato per angą stoge, o pirmieji kaminai atsirado kur kas vėliau. Iš pradžių kaminų valymas buvo tų namų savininkų reikalas, bet toli gražu ne kiekvienas juos valydavo, tad neretai kildavo gaisrai. 


 Norint to išvengti Anglijos vyriausybė priėmė įstatymą kuriame įpareigojo nuosavų namų savininkus karts nuo karto išvalyti savo kaminus. 

Europos miestams vis labiau plečiantis daugėja ir mūrinių keliaaukščių namų su kaminais bei sudėtinga dūmtraukių sistema, o tai lėmė pirmųjų profesionalių kaminkrečių susivienijimų gimimą. 

Pirmuoju pastatu, kuriame buvo išvalyti visi kaminai, laikomi Danijos ir Norvegijos karaliaus Kristijono IV rūmai Kopenhagoje. Tai įvyko 1639 m. ir pirmasis šį darbą atliko Gumdmundas Olsenas. 


Kaminkrečiai dirbo nepaisydami oro sąlygų ir metų laiko

Po Didžiojo didelę dalį Kopenhagos nuniokojusio gaisro 1728 m. kaminkrečių būtinybės klausimas buvo pakeltas valstybės lygmeniu ir pirmuoju profesionaliu Danijos kaminkrečiu tapo iš Silezijos atvykęs Andreasas Niškė. 1778 m. Danijos karaliaus įsakymu krašte įkurtas pirmasis kaminkrečių cechas ir kaminkrečių mokykla. Ilgainiui šio cecho atstovai visuomenėje tapo labai gerbiamais ir laukiamais žmonėmis. Beje, įdomu tai, kad mūsų laikais danų kaminkrečio mokymai trunka net keturis metus. Taigi, šis darbas nėra toks jau paprastas kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. 

Kaminkrečiais dažniausiai tapdavo nedidelio ūgio ir smulkaus sudėjimo vyrai, neretai – paaugliai, kadangi dažnai tekdavo pačiam įsisprausti į gana siauro kamino vidų. 


Praėjusių amžių kaminkrečio nuotrauka

Ši profesija buvo apipinta daugybe paslapčių ir prietarų. Nematomas kaminkrečio darbas ir murzina jo išvaizda darė šią profesija labai paslaptinga. Kadangi kaminkrečiai apsaugodavo pastatus nuo gaisro, sutikti gatvėje šio amato atstovą buvo laikoma sėkme. O kad sėkmė būtų dar didesnė – reikėjo paliesti kaminkrečio sagą ir išsipurvinti ranką suodžiais. Galbūt būtent todėl klasikinis kaminkrečio apdaras įsivaizduotas su didelėmis blizgančiomis sagomis (beje, Norvegijos kaminkrečiai iš tiesų turėjo dideles blizgančias sagas). Cilindras ar aukšta skrybėlė – dar vienas kaminkrečio atributų. 

Žmonės tikėjo, kad į cilindrą kaminkretys susideda smulkesnius kaminų valymo įrankius, be to aukštas galvos apdaras galėjo išgelbėti gyvybę nuo krentačios plytos. 

Anglai įsitikinę, kad tai būtent jų karalius leido kaminkrečiams nešioti cilindrus – dvarininkų ir buržuazijos atributą. Neva taip buvo išreikšta pagarba šiai labai reikalingai profesijai. Be to, būtent Anglijoje ant kaminkrečio švarko buvo 13 sagų ir visuomenėje tuoj pat gimė tikėjimas, kad šis skaičius saugo kaminkretį nuo nelaimių. 


Praėjusių amžių kaminkretys

Dar vienas tradicinis kaminkrečio atributas (tačiau visiškai nesisiejantis su jo darbu) – kiaulė. Prieš Naujuosius Metus kaminkrečių cecho atstovai vedžiodavo kiaules miesto gatvėmis ir žmonės už nedidelė mokestį galėjo nusirauti kiaulės šerį ir susigalvoti norą. Buvo tikima, kad jis būtinai išsipildys. 


 Kaminkretys meistras su berniuku - savo pagalbininku.

Kai kuriose Europos kraštuose buvo tikima, kad jeigu vestuvėse ar kokioje kitoje šventėje dalyvauja kaminkretys – tuos namus ar šeimą aplankys laimė. Dar geresnis ženklas – pamatyti kaminkretį savo paties vestuvių diena. 


 Garbinga kaminkrečio profesija pavaizduota ir ant 
2008 m. vieno Latvijos lato monetos

Tačiau ne visos su kaminkrečiais susijusios istorijos buvo linksmos ir nuotaikingos. Senais laikais kaminkrečiai-meistrai dažnai „nusipirkdavo“ šešių-septynerių metų vaikus iš skurstančių tėvų, juos maitindavo ir rengdavo, tačiau tie vaikai turėjo valyti sunkiai prieinamas dūmtraukių vietas ten, kur nepralįs joks suaugęs. Tai buvo labai pavojingas ir kenksmingas darbas. Pasitaikydavo atvejų kai mažamečiai užstrigdavo siaurose kaminuose, uždusdavo ar užsmušdavo nukritę nuo stogo. Visi uždirbti pinigai atitekdavo meistrui, kuris ūkininkams parduodavo netgi vaikų nugrandytus suodžius (jie buvo naudojama trąšoms). 


Kaminkrečio skulptūra ant vieno iš Klaipėdos pastatų stogo

Šie atvejai paskatino daugelio Europos šalių vyriausybes išleisti įstatymus, kuriais būtų draudžiama vaikams valyti kaminus. Viktorijos laikų Britanijos literatūroje pradeda formuotis neigiamas vaikus išnaudojančio kaminkrečio įvaizdis. 

XX a. kaminkrečių įranga ir dūmtraukių valymo technologijos neįtikėtinai ištobulėjo ir šiuolaikiniai kaminkrečiai tik iš dalies primena senuosius savo amato brolius. 


 Mūsų dienų kaminkretys