2014 m. vasario 18 d., antradienis

Skopcų sekta ir kastracija

Rusišką skopcų arba „baltųjų balandžių“ (kaip jie save vadino) sekta gimė XVIII a., o jos įkūrėju laikomas baudžiauninkas Kondratijus Selivanovas.
Oriolo gubernijos valstietis Selivanovas visuomet linko į eretiškais vadinamus religinius mokymus. Savo metu jis buvo garsios chlystų sektos narys, kurie Rusijoje garsėjo saviplakos apeigomis. 

Prisijungęs prie chlystu judėjimo Selivanovas tapo vienu jos lyderiu, tačiau vėliau nusprendė, kad vienintelis žmonijos išsigelbėjimas iš nuodėmės galimas tik per savanorišką kastraciją - „ugninį krikštą“. Chlystai tokios iniciatyvos nepalaikė (kai kada pastarųjų „pamaldos“ virsdavo masinėmis seksualinėmis orgijomis), tad Selivanovas įkūrė savo sektą, kurioje pasiskelbė pasaulio atpirkėju, kuris atvyko išgelbėti žmonių giminę nuo ištvirkavimo. Savo pavadinimą skopcai gavo nuo rusiško, kastraciją reiškusio žodžio оскопление.


Sektos įkūrėjo Kondratijaus Selivanovo portretas buvo beveik kiekvienose skopcų namuose.

Valdžia šios teisės savanoriškai kastruotis nepripažino, tad karts nuo karto sektos nariai buvo persekiojami ir baudžiami įvairiomis bausmėmis. Pačiam Selivanovui kuris laikas pavyko slapstytis, tačiau netrukus jis buvo pagautas išpertas rykštėmis ir nuteistas tremčiai.

Po 20 metų gyvenimo sibirietiškoje tremtyje sektos lyderis pasirodė Maskvoje. Sakoma, kad keistuolis buvo pristatytas pačiam carui Povilui I. Nežinia apie ką valstietis kalbėjosi su caru,bet iškart  po šios audiencijos Selivanovas buvo patalpintas į beprotnamį iš kurio paleistas tik po kelių metų. 


Skopcų bendruomenės nariai. Dėl kastracijos vyrams beveik neaugdavo barzdos, jų veidai kiek priminė moteriškus. 

Valstiečio kopimas „dvasinės karjeros laiptais“ tęsėsi. Sekta vis sulaukdavo nauju, neretai gana įtakingų visuomenėje narių, kurie pasirūpino, kad policija netrukdytų skopcų „laivų“ veiklai. „Pamaldų“ metu Selivanovas buvo vadinamas pačiu dievu, o susirinkusieji – jo vaikais.

Pagaliau Peterburgo generalgubernatorius, sužinojęs, kad į skopcų sektos veiklą buvo įtraukti bei kastruoti keli jo giminaičiai, pasirūpino, kad Selivanovas būtų suimtas ir iki gyvos galvos išsiųstas į vieną iš Suzdalės miesto vienuolynų. Čia sektos lyderis gyveno gana laisvai iki pat savo mirties, ji dažnai lankė palaiminimo prašantys pasekėjai.

Selivanovui mirus sekta tęsė savo veiklą. Save jie vadino baltaisiais balandžiais, o savo bendruomenes – laivais. Nepaisant deklaruojamos visų skopcų lygybės, bendruomenės vyresnysis naudojosi gana nemaža valdžia likusių narių tarpe. Skopcai aktyviai propagavo savo mokymą ir neretai buvo gana pasiturintys žmonės. Naujus narius į savo bendruomenę jie patraukdavo ne tik įtikinėjimu, bet ir šantažu. Kartais skopcai išpirkdavo valstiečius iš baudžiavos su ta sąlyga, kad jie taps sektos nariais ir savanoriškai kastruosis.

Sektantai nevalgė mėsos, negėrė, nerūkė, nesikeikė. Jie vengė visokių pasilinksminimų ir nešvęsdavo jokių pasaulietinių švenčių. Kadangi skopcų šeimos negalėjo pradėti vaikų, jų gimdymas buvo prilygintas nuodėmei. Kaip pažymi sektos istorijos tyrinėtojai, skopcų bendruomenėms buvo būdingas didžiulis vienas kito palaikymas ne tik dvasiniuose, bet ir piniginiuose reikaluose. Pakliuvęs į bėdą sektos narys visuomet galėjo tikėtis stipraus visos bendruomenės palaikymo.

Kastracija – esminis skopcų ritualas ant kurio laikėsi visa jų pasaulėžiūra. Ji buvo grindžiama šiais Šv.Rašto žodžiais: „Ir jeigu tavo dešinioji ranka gundo tave nusidėti, nukirsk ją ir mesk šalin. Verčiau tau netekti vieno nario, negu kad visas kūnas patektų į pragarą“. 


Skopcai. Vyrui pašalinti ne tik kiaušinėliai, bet ir varpa. Moteriai - krūtys. 

Iš pradžių vyro kapšelis buvo tiesiog nudeginamas įkaitinta geležimi, vėliau kiaušinėliai nupjaunami. Kai kuriems itin radikaliems skopcams tokia kastracija atrodė nepakankama, tad jie nupjaudavo ne tik kiaušinius, bet ir varpą. Skopcų moterims buvo šalinamos krūtys ar speneliai, lytinės lūpos. Nepaisant visų žalojančių operacijų ir, priešingai nei vyrai, sektos moterys galėjo turėti vaikų. Istorija žino atvejų, kai palikusios sektą tokios moters vėliau pastodavo ir susilaukdavo palikuonių. Kastruoti vyrai likdavo nevaisingais visam gyvenimui.

Savęs žalojimo procedūros buvo be galo skausmingos, neretai pasibaigdavo infekcijomis ir mirtimi. Jeigu skopcas po tokios operacijos likdavo gyvas, tai dėl hormonų balanso kūne sutrikdymo keisdavosi sektanto išvaizda. Vyrai – moteriškėdavo, o moterys vyriškėdavo, ką galima pamatyti ir sektos narių nuotraukose. Kastruotuosius jauname amžiuje buvo gana nesunku atskirti pagal išvaizdą.


Moteriški skopcų vyrų veidai

Nepaisant griežtų reikalavimų ir kartkartėm valdžios vykdomų persekiojimų, sektantų skaičius augo ir XIX a. pabaigoje skopcu buvo apie 110 000. Po revoliucijos sovietai uždraudė sektos veiklą, jos nariai negailestingai persekioti. Lemiamą smūgį sektai sudavė stalinizmo laikais inicijuotas teisminis procesas prieš skopcus po kurio sektos veikla buvo visiškai likviduota. 

Iliustracija viršuje - skopcų "pamaldos".