2014 m. vasario 7 d., penktadienis

Prieglobsčio teisė senovės šventyklose

Viduramžiais kai kurie įstatymui nusižengę žmonės galėjo prašytis Bažnyčios prieglobsčio, ir jeigu toks prašymas buvo patenkinamas, Bažnyčia neišduodavo globojamo asmens pasaulietinei valdžiai, arba išduodavo su ta sąlyga, kad jis nebus nubaustas mirtimi ar luošinamas. Ankstyvaisiais viduramžiais bažnyčios pastatas buvo laikomas itin sakralia šalies įstatymams nepavaldžia erdve, į kurią ginkluoti pasaulietinės valdžios atstovai neturėjo teisės įžengti. Pažeidusių šį paprotį laukė prakeikimas ar atskyrimas nuo Bažnyčios.

O anuomet tokios bausmės dažnai paniškai bijota.

Žinoma, prieglobstis sakralioje erdvėje nėra krikščionių išradimas, o ypač senas pagoniškas paprotys. Senovės Graikijos miestų tarpusavio kovose šventyklos ir jų turtas buvo laikomi neliečiamais, o nužudyti prieglobsčio šventykloje ieškantį žmogų - didžiausias šventvagiškas nusikaltimas. „Šventyklos prieglobsčio teisė“ negaliojo tik myriop nuteistiems žmogžudžiams ar tiems kas už itin sunkius nusikaltimus yra atskirti nuo visuomenės (vadinamoji atimija). Nors „prieglobsčio šventykloje“ papročiai kartais buvo grubiai pažeidžiami, tačiau iš esmės buvo baiminamasi užrūstintos dievybės keršto. 

Beje, persekiotojai ne tik negalėjo jėga išvesti persekiojamo žmogaus iš šventyklos, bet paprotys draudė versti jį palikti prieglobstį ne savo valia. Pavyzdžiui, negalima buvo trukdyti, kad kas nors prieglobsčio prašančiam atneštų į šventyklą maisto ar vandens, negalima buvo vilioti jo iš šventyklos klasta ar melagingais pažadais. Kai kurie prieglobsčio ieškantys asmenys šventyklose gyvendavo daugelį metų. Kai kada „prieglobsčio teisė“ galiojo ne tik šventyklos viduje, bet ir visoje jai priklausančioje teritorijoje, kuri galėjo supti šventyklą net keleto mylių spinduliu. 

Senovės Romoje laikytasi panašių papročių, tačiau kai šventyklose pradėjo slėptis daugybė nusikaltėlių, imperatorius Tiberijus išleido įstatymą pagal kurį „prieglobsčio teisė“ buvo suteikta tik tam tikroms svarbiausioms šventykloms ir griežtai apibrėžtos tos teisės galiojimo ribos. 

Apie senųjų slavų „prieglobsčio šventykloje“ papročius užsimena XII a. vienuolis Helmoldas iš Bosau, kuris, aprašydamas slavų šventyklą Vagrijoje, teigia: „Įeiti į šventyklos kiemą buvo leidžiama tik žyniui, aukotojams ir tiems kam grėsė mirtinas pavojus. Pastarųjų niekuomet neatstumdavo“.