2014 m. vasario 11 d., antradienis

Pirmasis pasaulinis ir rusų karių motyvacija

Prieš pat Pirmąjį pasaulinį karą ir paties karo metu visų kariaujančių šalių propagandistai nėrėsi iš kailio, trokšdami savo tautoms įskiepyti entuziazmo, o kariuomenėms – motyvacijos kariauti. Sekėsi nevienodai. Vienų šalių propagandos aparatas veikė geriau, kitų – blogiau, tačiau rusų istorikai sutinka, kad propagandos karą jų šalis pralaimėjo. Rusijos kariuomenės generolas Aleksėjus Brusilovas (1853 – 1926 m.) savo karių motyvaciją kariauti ir supratimą už ką kariaujama aprašė savo atsiminimuose.

 

„Netgi po karo paskelbimo iš vidinių Rusijos sričių atvykęs naujas karių papildymas visiškai nesuvokė kas per čia per karas nukrito ant jų galvos – lyg nei iš šio, nei iš to. Kiek kartų apkasuose klausdavau vardan ko mes kariaujam, ir visuomet gaudavau atsakymą, kad kažkas kažkokį ercą-hercą su žmona nužudė, o paskui austrai norėjo nuskriausti serbus. Tačiau kas tie serbai – beveik niekas nežinojo. Kas tokie slavai? – taipogi tamsu. O kodėl vokiečiai dėl Serbijos veiksmų pradėjo kariauti – buvo visiškai nežinoma. Išeina, kad žmones vedė į skerdynes nežinia kodėl ir tik caro kaprizų dėka. Ką gi galima pasakyti apie tokį atsainų elgesį rusų tautos atžvilgiu? 

Ar galima buvo su tokiu moraliniu pasiruošimu karui tikėtis dvasinio pakylėjimo ir sužadinti tautoje didelį patriotizmą? Kuo kaltas buvo paprastas žmogus, kuris ne tik, kad nieko negirdėjo apie Vokietijos ketinimus, bet netgi nežinojo, kad tokia šalis išvis yra. Jis žinojo, kad yra vokiečiai, kad jie išsigalvojo beždžionę, o ir dažnas gubernatorius priklauso tiems protingiems ir gudriems žmonėms. Kareivis ne tik nežinojo kas yra Vokietija, ir juo labiau – Austrija, jis nesuvokė ir savo Motinos-Rusijos dydžio. Jis pažinojo savo valsčių, galbūt – guberniją, žinojo, kad yra Maskva ir Peterburgas, tuo visas jo savo Tėvynės pažinimas ir užsibaigdavo. Iš kur galėjo rastis patriotizmas, sąmoninga meilė didžiulei šaliai?“.

Nuotraukoje viršuje generolas A.Brusilovas.