2014 m. vasario 10 d., pirmadienis

Pasakelės iš Kapucinų katakombų

Europoje nemažai keistų ir baugių vietų. Viena tokių – katakombos po Italijos miesto Palermo Kapucinų vienuolynų, kuriuose galima pamatyti daugybę puikiausiai išlikusių vietos diduomenės palaikų.


Katakombų istorija prasidėjo XVI a. kai kriptoje po vienuolynu pradėti laidoti kapucinų vienuoliai. Ilgainiui vietos vis naujiems kūnams pradėjo neužtekti, tad teko rausti ilgą požeminį koridorių. Vėliau čia išreiškė norą būti palaidoti vienuolyną rėmę turtingi Palermo miestiečiai bei vietos diduomenė. Teko rausti naujus ilgus koridorius, sienose kalti nišas, ir pan. 

Vienuoliai pastebėjo, kad katakombose susidaręs klimatas beveik visiškai neardo kūnų, tačiau prieš perkeliant palaikus į laidojimo rūsius jie buvo džiovinami specialiuose kamerose, po to nuplaunami tam tikrais tirpalais ir aprengiami puošniais rūbais. Kapucinų vienuolyno rūsiuose tik dalis palaikų guli karstuose. Kiti suguldyti lentynose ar tiesiog pakabinti ant sienų.


 Katakombų sienose sustatyti palaikai

1837 metais vietos valdžia uždraudė atvirai demonstruoti naujai palaidotų kūnus, tačiau dažnai giminių pageidavimu karsto dangtyje ties veidu buvo padaromas stiklinis langelis. 1881 metais dėl vietos stokos katakombose nuspręsta daugiau nebelaidoti, bet kai kuriems itin garbingiems numirėliams visgi buvo daromos išimtys. Paskutinė čia palaidota nuo plaučių uždegimo 1920 m. mirusi dviejų metų mergaitė Rozalija Lombardo, kuri dabar laikoma žymiausiu katakombų „eksponatu”. 


Rozalijos Lombardo mumija. 
Vaikui mirus Rozalijos tėvas susirado chemiką ir balzamavimo specialistą Alfredą Salafiją, kuris sutiko išsaugoti kūną. Mokslininko balzamavimo technologijos vadinamos kone tobulomis tiems laikams.


 Spalvingais rūbais aprengti moterų palaikai. Sakoma, kad kai kurių jų testamentuose buvo nurodyta perrenginėti palaikus tam tikromis dienomis ir po kelis kartus.

Kapucinų katakombų koridoriai sudaro stačiakampį su kai kuriais papildomais lygiagrečiais koridoriais. Koridoriams suteikti savi pavadinimai, pavyzdžiui, Dvasininkų koridorius, Vyrų koridorius, Moterų koridorius, kuriuose patalpinti kūnai pagal jų lyti ar pareigas. Pats seniausias – Vienuolių koridorius su kadaise mirusių vienuolių palaikais. 


 Kai kurie atrodo gana kraupokai.


 Senovės drabužių madų tyrinėtojams tokios katakombos turėtų būti tikras lobynas.

Pagal seną tradiciją visų vienuolių kūnai aprengti šio ordino rūbais ir su virvėmis ant kaklų. Žymusis XIX a. prancūzų rašytojas Gi de Mopasanas baisėjosi tuo makabrišku Palermo katakombų vaizdu: ant sudžiuvusių griaučių apvilkti puošnūs rūbai sukėlė jam tikrą šoką. 


Metaliniai gėlių vainikai ant galvų - jaunų nekaltų mergelių atributas.

1777 m. Visų Šventųjų diena katakombas aplankęs literatas Ipolitas Pindemonte vėliau jas aprašė taip: „Dideli tamsūs kambariai po žeme, kurių nišose lyg prisikėlę vaiduokliai stovi bedvasiai kūnai. Menas iš jų mirusių raumenų ir odos pašalino bet kokį gyvybės pėdsaką, tad veidai išliko amžiams. Mirtis žvelgia į juos ir mato savo pralaimėjimą. Kai kiekvienais metais krentantys rudens lapai primena mums apie žmogaus gyvenimo laikinumą ir kviečia mus aplankyti artimųjų kapus, žmonės užpildo požemio celes. Blankioje šviesoje kiekvienas prieina prie kadaise mylėto kūno ir blyškiame jo veide ieško pažįstamų bruožų. Sūnus, draugas, brolis suranda brolį, draugą, tėvą. Silpna šviesa plevena ant šių Likimo pamirštų veidu. Ir kai kada sunkus dūsavimas ir rauda nuaidi po skliautais. Du pasaulius skiria niekinga užtvara ir Gyvenimas su Mirtimi niekuomet nebuvo taip arti vienas kito”. 

Mūsų dienomis Palermo Kapucinų katakombose gali lankyti turistai, tačiau fotografuoti ir filmuoti, išskyrus gavusiems specialų leidimą, griežtai uždrausta. 


Stilinga porelė


Vienuolis su gobtuvu.


Dar vienos moters palaikai.


Katakombų koridorių susijungimas.


"Admirolas"




Kunigai liturginiais rūbais. 


Dar vienas dvasininkas.


1914 metų nuotrauka. 

PS. Nuotraukas surinkau iš įvairių šaltinių, tačiau daugiausia Peterio Haefle's.