2014 m. vasario 24 d., pirmadienis

Mistiškasis Vevelsburgas (I dalis)

Vokietijos Šiaurės Reino – Vestfalijos žemėje stūkso paslaptinga, senovinė Vevelsburgo pilis, kuriai pirmojoje XX a. pusėje buvo lemta tapti juodosios SS organizacijos centru. Iki šiol Vevelsburgą gaubia daug paslapčių, pilis kaip magnetas traukia nacizmo priešininkus ir šalininkus, menininkus, paslapčių ieškotojus, neįprastomis vietovės galiomis tikinčius ekstrasensus. Kažkuria prasme Vevelsburgas tapo viena mįslingiausių vietų Europoje, nors ta paslapties aura užklojo jį mažiau nei prieš 100 metų. 


Tad skaitytojams siūlau verstą straipsnį apie Vevelsburgą ir jo istoriją. Bet pradėsiu nuo pastabos, kad visos prie šio str. pateiktos iliustracijos skirtos išimtinai pažintiniam tikslui ir nėra radikalių politinių jėgų ar idėjų propaganda.

Vevelsburgas (I dalis)

Garsioji Vevelsburgo pilis yra prie pat to paties pavadinimo kaimo maždaug 20 km piečiau Padeborno. Kaime gyvena apie 2000 žmonių, kurių pagrindinis užsiėmimas – arklininkystė. Apie arklininkystę primena daugybė fermų ir ganyklų. 

Vevelsburgo pilis pirma kartą paminėta XII a. Įraše užsimenama, kad vietos didikas „įsakė perstatyti Vevelsburgo pilį, kuri pastatyta hunų laikais“. Matyt pilis šioje vietoje stūksojo labai seniai, tačiau ji turėjo atrodyti visiškai kitaip. Tvirtovės pavadinimas reiškia „Vevelio miestą“. Istorinių šaltinių apie asmenį šiuo vardu nėra, tačiau 40 km spinduliu aplink Vevelsburgą sutinkami du panašūs vietovardžiai. O būtent – Vivelsburgo pilis Varbuge ir dar vienas Vevelsburgas Bad – Zalcuflene. Tikriausiai Vivelis arba Vevelis buvo kažkoks vietos folkloro personažas.

Vevelsburgo pilis yra vienintelė trikampė pilis Vokietijoje. Ji primena į taurę panardintą ieties antgalį. Ietis ir taurė. Tai pati už save kalbanti simbolika. Ir tas įsivaizduojamas ieties smaigalys atsuktas į šiaurę, šiaurės-vakarus. 


Vevelsburgo vaizdavimas 1454 metais

Savo dabartinę išvaizdą pilis įgavo pačioje XVII a. pradžioje ir tuomet ji priklausė Padeborno vyskupui. 

 
Vos tik spėjus užbaigti pilies statybą prasidėjo Trisdešimties metų karas. XVII a. įsiveržę švedai stipriai nuniokojo pilį. Ją atstatant bokštai buvo papuošti kupolais ir jų dėka pilis pradėjo priminti barokinį pastatą.


Bažnyčios įtaka šiame regione visuomet buvo labai stipri. Pilyje nagrinėti procesai prieš „raganas“. Inkvizitorių kambarys yra žemutiniame pilies lygmenyje. Šios pilies sienose buvo kankinamos ir nužudytos kelios merginos. 

 
Inkvizicijos patalpos

1815 metais sausio 11 d. visą Vestfaliją nusiaubė žiemos audra. Žaibo smūgiai sudegino Ksanteno ir Padeborno bažnyčias bei trenkė į šiaurinį Vevelsburgo bokštą, kuris visiškai išdegė. Liko tik tuščiaviduris akmeninis karkasas. Būtent šiame bokšte žymiai vėliau bus sudėta soliarinė dvylikos žaibų mozaika. 


Po to kai ugnis nuniokojo visą Šiaurinį bokštą pilimi mažai rūpintasi. Visgi vidinės jos patalpos buvo sutvarkytos taip, kad joje galėtų apsistoti žmonės. Tuo metu Vevelsburgas tapo tokiu kokiu mes jį matome šiandien – su dviem uždarais šoniniais bokšteliais ir atviru Šiauriniu bokštu.


1924 metais tvirtovė tampa kultūriniu regiono centru. Joje atsidaro restoranas, viešbutis studentams, muziejus ir pokylių salė. Vevelsburge ir apylinkėse pradeda burtis katalikiškų organizacijų jaunimas. 


Sukarintų jaunimo organizacijų stovykla Vevelsburgo apylinkėse.

Tačiau visa tai tėra įžanginė Vevelsburgo istorija, kadangi pasaulis apie šią pilį sužinojo visiškai kitame kontekste. 

1933 m. lapkričio 3 d. Vevelsburgą aplanko nacistinės SS vadas Heinrichas Himleris, kuris ieškojo tinkamos rezidencijos savo „juodojo ordino“ vyresnybei. 

Ir Vevelsburgas idealiai tiko savo „arijišku mistiškumu“. Pilis stūksojo ant kalno supama puikaus kraštovaizdžio, ji buvo netoli garsaus Teutoburgo miško (kuriame germanai kadaise sumušė Romos legionus), čia pat buvo ir kitas nacius ypač dominęs objektas – paslaptingos Eksternštaino uolos su kuriomis buvo siejamas senas soliarinis pagoniškas kultas. Taigi, Vevelsburgas iškart pelnė SS reichfiurerio simpatijas. Gali būti, kad pasirinkti būtent šią pilį Himleriui patarė ir Karlas Marija Viligutas – ekstravagantiškas mistikas ir germanų pagonybės šalininkas, vėliau pakilęs iki SS generolo. 

Viligutas žinojo seną Vestfalijos legendą pagal kurią kažkada šiose vietose susidurs dvi didžiulės Vakarų ir Rytų kariaunos. Įvyks apokaliptinė kova, kurioje Rytų ordos bus nublokštos atgal. 


1934 m. Himleris pasirašo Vevelsburgo pilies nuomą SS organizacijai 100-ui metų už simbolinę 1 reichsmarkės metams kainą. Pilies viduje pradedamos statybos. 


Tuomet ir dabar.

Kambarius jaunimui nuomavusi įstaiga buvo uždaryta, muziejus perkeltas į netoliese esantį Biureną. Pilyje pradėta kaupti didžiulė biblioteka su knygomis istorijos, germanų paveldo, meno ir mistikos klausimais. 




Paslaptingas Šiaurės bokštas

Su Vevelsburgo ir jo apylinkių ateitimi buvo siejami didžiuliai planai bei projektai. Aplinkui pilį buvo planuojama statyti milžiniškus viduramžių stiliaus statinius ir taip dar labiau sustiprinti paslaptingą „Ieties ir taurės“ simboliką. Visame šiame statinių komplekse tarytum atskiroje valstybėje turėjo įsikurti SS organizacijos padaliniai. 


Aplink Vevelsburgą planuojamų statybų maketas. Kaimas pilies papėdėje turėjo būti iškeltas, namai sulyginti su žeme, o visa teritorija aplinkui tapti SS "riterių ordino valstybės" nuosavybe. 

Šios pilyje SS karininkams buvo dėstoma senovės ir viduramžių istorija, mitologija, archeologija, astronomija, eugenika (!) ir menai. Manoma, kad Vevelsburge vyko ir kai kurie paslaptingi SS ritualai – vestuvės, organizacijos narių šeimose gimusių vaikų krikštynos, kurios neturėjo nieko bendro su krikščioniškomis krikštynomis. 


SS narių vaikų krikštynose naudotas sidabrinis runomis puoštas indas.

Minėtasis Viligutas sukūrė SS žiedo modelį, kuris buvo įteikiamas ištikimiausiems nariams ir po jų mirties turėjo būti gražinamas į pilį amžinam saugojimui. Iš 14 500 tokių žiedų 64 proc. sugrįžo į Vevelsburgą ir buvo palaidoti iki šiol neatrastoje vietoje. Likę žiedai saugomi muziejuose ir privačiose kolekcijose. 


 SS kaukolės žiedas

Visa Vevelsburgo ekspozicija dvelkia viduramžiška riterių dvasia.

Žvakidė su bendrą kilmę, rasę, šeima simbolizuojančia Odalo runa.


Odinis svastikomis ir runomis puoštas SS krėslas.

Tokios knygos buvo saugomos pilies bibliotekoje:


Valteris Darė "Valstietija - šiaurietiškos rasės gyvybės šaltinis"

Hermanas Virtas "Žmonijos aušra".


Vulfas Siorensenas "Protėvių balsas"


SS ceremonijų žvakidės. Juodoji atkartoja Gyvybės runą, kuri siejasi su žmogumi pakeltomis rankomis, medžiu ir augimu.


Vadinamasis molinis "Jolio šviestuvas" - išimtinai SS atributas. Per metines Saulės ciklo šventes ant šviestuvo viršaus ar jo viduje buvo uždegamos žvakės.


Pilies ekspozicijoje ir pagoniški SS narių naudoti atributai.


Kadaise pagrindinius pilies vartus puošė masyvios geležinės svastikos ir organizacijos runos (foto dešinėje). Dabar jos nuimtos (foto kairėje).


Nuimtos vartų detalės pilies muziejuje.

Skirtingai nei Hileris, kuris matė Vokietijos ateitį pramonėje ir miestų augime, Himleris manė, kad šalį išgelbės kaimas. SS reichsfiureris visokeriopai rėmė rankų darba ir senųjų amatų populiarinimą. Dėl šios priežasties pilies interjeras buvo pripildytas vokiečių amatininkų darbais. Šiauriniame bokšte veikė kalvė, kurioje dirbo ketvertas kalvių. Masyvūs deglų laikikliai ir runų formos žvakidės – jų rankų darbas. Dabartinėje muziejaus ekspozicijoje pateikta tik labai maža dalis hitlerinės epochos Vevelsburgo interjero įvairovės.

1935 m. Himleris uždraudė lankyti pilį visiems kas norėjo. Nuo šiol Vevelsburgas turėjo tapti paslaptinga SS ir organizacijos svečių vieta. 1939 metais sekė draudimas fotografuoti ir aprašyti vidinį pilies intejerą. Štai kodėl išliko labai mažai to meto pilies vidaus nuotraukų. 


Vevelsburgo menių suolų atlošai buvo papuošti gausia raižyba.


Vienas tokių atlošų šiandienos ekspozicijoje.


"Juodojo ordino" šalmas ir kepurė muziejaus ekspozicijoje.

Žinoma tai, kad Himleris buvo didelis „arijiško meno“ gerbėjas ir Vevelsburge kaupė paveikslų kolekciją. Iki mūsų laikų išliko šeši kadaise Vevelsburge kaboję paveikslai. Du iš jų 1939 metais nutapė dailininkas Hansas Lobekas (1909 – 1974). 

Pagal šiuos paveikslus buvo planuojama išsiuvinėti didžiulius gobelenus, tačiau ar pavyko tai padaryti – nėra žinių. 


Trys į vieną sujungti Lobeko paveikslai Vevelsburgo pilyje. Kūrinyje šlovinamas ne tik karas, bet ir žemdirbystė, namų statybą, medžių sodinimas. 

Lobekas nutapė ir antrą paveikslo variantą, kuriame Vevelsburgo piliai skirtas kur kas didesnis dėmesys nei pirmajame. 


Tačiau ne visi kūriniai mirgėjo nacistine simbolika. Štai, pavyzdžiui, Vevelsburge kabėjo ir toks paveikslas, pavadinimu „Lemties ąžuolas“, kurį Himlerio užsakymu nutapė Haincas Nindorfas. 


 
Kiekviena Vevelsburgo pilies menė gavo savo pavadinimą. Mūsų dienomis žinomi kai kurie jų. Pavyzdžiui, Arijo menė, Karaliaus Artūro menė, Vidukindo menė, Gralio menė ir pan.

Kaip jau rašyta, šiaurinis pilies bokštas kadaise visiškai išdegė ir iki pat 1938 metų stūksojo apleistas. Kaip pilis buvo pakankamai sutvarkyta, atėjo ir šiaurinio bokšto eilė. Paslaptingas bokšto rūsys gavo Valhalos pavadinimą, o menė virš jo pradėta vadinti „Obergrupenfiurerių sale“. 


Dešinėje šiaurinis pilies bokštas.

Šiaurinio bokšto rūsyje arba „Valhaloje“ buvo planuojamos žuvusių esesininkų pagerbimo apeigos. Dujų vamzdžio liekanos rodo, kad centrinio apskritimo viduryje buvo ketinama palaikyti Amžinosios ugnies degimą. Lubas puošia svastikų ornamentas. Palei rūsio sienas stūkso 12 postamentų, dėl kurių paskirties ginčijamasi iki šiol. Vieni mano, kad ant šių postamentų turėjo stovėti kažkokios statulos, kiti teigia, kad – urnos su aukščiausių SS vadų pelenais bei jų herbais. Skaičius 12 siejosi su magiška senovės simbolika (12 apaštalų, 12 Apvaliojo stalo riterių, 12 Asgardo dievų ir pan.).


 
Pakilus laiptais iš „Valhalos“ patenkama į „Obergrupenfiurerių salę“, kurios paskirtis iki šiol neaiški. Salės grindyse išdėliotas soliarinis 12 – os spindulių simbolis, kuri mūsų laikais įprasta vadinti „Juodąja Saule“. 

(Paslaptinga Trečiojo Reicho istorija apipinta daugybe mįslių, mitų ir spekuliacijų. Jos palietė ir vadinamąjį „Juodosios Saulės“ simbolį. Pasak tikinčių tuo, kad hitlerinis reichas buvo okultine valstybe, „Juodoji Saulė“ reiškia paslaptingą dvasinio pažinimo šviesą, skirtingą nuo Baltos, tikrosios šviesos. Tai, kad Vevelsburgo mozaikoje pavaizduota būtent Juodoji Saulė buvo sugalvota pokario literatūroje. Iš tiesų nėra žinoma kaip nacistai vadino šį simbolį ir kokias prasmes jam teikė. Viename iš savo interviu ilgametė Viliguto bendradarbė „germanų senovės klausimais“ teigė, kad jai nieko nežinoma apie jokią „Juodąją Saulę“, o Vevelsburgo simbolis tikriausiai tiesiog atkartoja senųjų germanų segėse sutinkamą soliarinę ornamentiką ir siejasi su 12-os mėnesių metų ciklu – mano past.)

Beje, "Obergrupenfiurerių salėje" dvylika langų ir dvylika kolonų. 


"Obergrupenfiurerių salė"


Vadinamoji "Juodoji Saulė"

Daugybė su Vevelsburgu susijusių paslapčių neįminta mūsų dienomis ir vargu ar bus įmintos ateityje.

-------------

iš rusų vertė "Istorijos įdomybės"