2014 m. vasario 16 d., sekmadienis

Lietuva ir jos Nežinomo kario kapas

Karo muziejaus reikšmė lietuviams ypač padidėjo, jo sodelyje pastačius labai kuklų, tačiau kartu ir originalų paminklą žuvusiems dėl Lietuvos laisvės. Paminklas pastatytas iš paprastų Lietuvos akmenų, surinktų iš laukų ir vietų apšlakstytų lietuvių karių krauju kovose dėl Lietuvos nepriklausomybės.
Šis paminklas tapo dar brangesnis visai lietuvių tautai kai 1934 metais lapkričio 23 d. per Lietuvos kariuomenės šventę jo papėdėje buvo palaidoti Lietuvos Nežinomo kareivio palaikai".


O ko nejaudino kuklios bet be galo gražios, gilios ir jausmingos apeigos prie Nežinomo Kareivio kapo, kada besileidžiančios saulės paskutinių spindulių šviesoje ir gražaus vakarinio dangaus didingume paskirta valanda aukštame Karo muziejaus bokšte pasirodydavo Lietuvos kario siluetas ir iš ten pasigirsdavo pažįstami karinio trimito garsai.
 
Jam atsakydavo kitas trimitas iš aptvertos aikštelės prie Nežinomo kareivio kapo. Jie primindavo žuvusių dėl Lietuvos laisvės karių dvasių pasikalbėjimą tarp bokšto viršūnės ir paminklo papėdės, tarp padangių ir Nežinomo kareivio poilsio vietos, tarp Dangaus ir Žemės“.


Nežinomo Lietuvos kareivio karstas (foto paimta iš St. Raštikio knygos)

Iškilusiame akmeniniame kelyje pasirodo juodieji karžygiai. Žengia orkestras. Jį seka negausios karių gretos. 
 
Drabužiai juodi, papuošalai raudoni, ženklai blizga auksu. Tai žemė, kraujas ir garbė.
Ginkluoti ilgomis ietimis. Ginklai papuošti Vyčio kryžiaus vėliavėlėmis – pergalės ženklais. Didieji auksiniai Vyčio kryžiai spindi šalmuose. Kuklūs sidabriniai Vyčio kryžiaus ordinai puošia krūtines. 
 
Iš kur atsirado tie simboliniai kariai? Kas jie?


 Nežinomo Lietuvos kareivio palaikų perlaidojimo ceremonija 1934 m. lapkričio 23 d.

Tai tie patys, kurie buvo kartu, viename būryje su anais, kurių vardai auksu išrašyti žuvusiųjų karių kruptoje. Tai tie, kurie su Nežinomuoju kareiviu gynė Lietuvos laisvę.
 
Kur jie dabar žygiuoja? Aplankę žuvusių karių kriptą, jie eina prie Nežinomo kareivio kapo ir prie paminklo žuvusiems kariams pagerbti visų, kurie žuvę dėl Lietuvos laisvės. 
 
Susikaupusi minia stebi Lietuvos karžygius. Vyrai nusiima kepures. Komanda: „Žuvusius už Lietuvos laisvę ginklu gerbk!“


  Nežinomo Lietuvos kareivio palaikų perlaidojimo ceremonija 1934 m. lapkričio 23 d.
Atkreipkite dėmesį į dangtį su svastika. Anuomet šio simbolio nieks nesibaidė.

"Liūdni maršo garsai, nusvyra vėliavos, dedami vainikai. Aukuro dūmai kartu su tautiečių mintimis kyla į ten, į Anapus, į Dangų. 
 
Bet štai nuotaika keičiasi. Gerbiama Lietuva. Vėliavos pakyla. Orkestras griežia Lietuvos himną. 
 
Su ašaromis akyse gieda visi: seni ir jauni, moterys ir vaikai, darbininkas, ūkininkas ir valdininkas, jaunutis mokinys ir senas profesorius, eilinis kareivis ir kariuomenės vadas, prasčiokėlis ir Respublikos Prezidentas". 

  Ceremonijos prie Nežinomo kareivio kapo tarpukariu.

"Mielas tautieti, ar tu galėsi kada nors užmiršti visa, ką ten matei ir išgyvenai? Ne, brol, tu niekad negalėsi.
 
Visi be išimties svetimtaučiai ir užsieniečiai taip pat jaudindavosi matydami mūsų iškilmes ir dalyvaudami jose. Visi jie vienu balsu tvirtindavo, kad tokių gilių ir įspūdingų ceremonijų nėra matę". 

tekstas paimtas iš St. Raštikio knygos "Kovose dėl Lietuvos", 1957 m.

nuotrauka viršuje: kariškos ceremonijos prie Karo muziejaus mūsų dienomis.