2014 m. vasario 1 d., šeštadienis

Kaip Rusijos kariai namo nenorėjo

Dezertyravimo atvejų pasitaikydavo visose kariuomenėse, o ypač – jeigu ta kariuomenė yra pasiųsta į kurią nors svečią, civilizuotesnę šalį.
Po karo su Napoleonu iš Prancūzijoje esančios rusų kariuomenės ėmė masiškai bėgti ne tik kariai, bet ir puskarininkiai ar net jaunesnieji karininkai. Manoma, kad tokių galėjo būti apie 40 000.

Rusijos caras Aleksandras I prašė prancūzų valdžios išduoti pabėgusius karius, tačiau tie prašymą matyt ignoravo, kadangi negrįžo nei vienas.
Tuometinis Maskvos miesto galva Fiodoras Rostopčinas laiške žmonai piktinosi: „Iki ko nusirito mūsų kariuomenė jei senas puskarininkis ir paprastas kareivis lieka Prancūzijoje, o iš kavalerijos pulko per vieną naktį pabėgo 60 žmonių su ginklais rankose ir žirgais. Jie traukia pas ūkininkus, kurie ne tik gerai moka, bet ir išleidžia už jų savo dukteris“.
Beje, ironiška tai, bet pats Rostopčinas nuo 1814 m. iki pat save mirties 1826 metais beveik visuomet gyveno Paryžiuje ir netgi siekė gauti Anglijos pilietybę. 

Paveiksliuke pavaizduotas perbėgėlis.