2014 m. vasario 27 d., ketvirtadienis

Kaip linksminosi berniukai Sovietų Sąjungoje?


Visai neseniai internetinėje rusų spaudoje radau įdomų straipsnį „Kaip linksminosi vaikai Sovietų Sąjungoje?“. Nusprendžiau išversti kai kurias jo dalis, kadangi vienos ar kitos iš aprašytų berniokiškų linksmybių buvo žinomos ir mano kartai. Tiesa, visokias tokias savadarbes zabovas konstravome ne tik paskutiniaisiais Lietuvos TSR, bet ir pirmaisiais Nepriklausomybės metais. 

Laidynė („ragatkė“)

Kas prisimena savadarbes laidynes? Jos buvo dviejų rūšių: „klasikinės“ ir išlankstytos iš vielos. Klasikinės buvo išpjaunamos iš storo išsišakojančio lazdyno, vaistinėje nusiperkamas pilkas žgutas, iš kažkur gaunamas odos gabalėlis, viskas tvirtinama varine viela ar mėlyna izoliacijos juosta. 


Užtaisoma tokia „ragatkė“ būdavo smulkiais skaldos akmenukais, kuriuos į kiemus atveždavo kartu su smėliu, ar neprinokusiomis kiemuose augančiomis uogomis (šermukšniais, slyvomis, vyšniomis). Kartais šūviu iš trijų metrų atstumo šampano butelį galima buvo sudaužyti į šipulius. Medinė laidynė buvo vertinama todėl, kad ne kiekvienas mokėjo ją pasigaminti, todėl tokią „ragatkę“ galima buvo išmainyti į kitus vertingus dalykus kaip, kad į trūkstamus kramtomos gumos Turbo ar Cin Cin paveiksliukus.


Neturint ką veikti galima buvo sumeistrauti ir paprastesnę vielos laidynę. Tam reikėjo kur nors sąvartyne susirasti storą aliuminio laidą ir plonytę gumelę. Su pastarąja problemų nebuvo, kadangi ją galima buvo išsiardyti iš kelnaičių gumos. Kuo naujesni „triusikai“ - tuo geresnė gumytė. Šaudė tokia laidynė pasagėlės formos varinėmis ar aliumininėmis vielutėmis. Žalos šūviai niekam nepadarydavo, bet pagąsdinti balandžius ir katinus buvo galima. Kai kada ši laidynė tapdavo paskutiniuoju argumentu kiemo karuose (nuogą šlaunį gana smagiai pridegindavo!), tačiau dažniausiai buvo šaudoma tiesiog į orą gėrintis skriejančios „pasagėlės“ garsu. Tokia laidynė buvo pasigaminama vienai dienai, o vakare dažnai padovanojama draugui už galimybe pralėkti jo dviračiu.

Laistyklė arba "ablivalkė"

  
„Ablivalkė“ buvo populiariausias šlapios kiemo kovos ginklas prieš atsirandant vaistinėse vienkartiniams švirkštams. 

Pasigaminama laistyklė buvo iš plastmasinio šampūno ar kitokio skysčio butelio. Kamštelyje įkaitintu virš plytos vinimi buvo praduriama skylė, į kurią paprastai buvo įstatoma smailėjanti tušinuko korpuso dalis be širdelės. Į tokią laistyklę pripildavo vandens ir laistydavo juo priešininką. Tai buvo puiki ir pigi alternatyva labai brangiems ir sunkiai gaunamiems vandens pistoletams. Beje, iš laistyklės galima buvo ir numalšinti troškulį. 


 (Mano komentaras: Pamenu, kad kartais visą mokyklą apimdavo visuotiniai „ablivalkių karų“ įkarštis. Kiekvienas ryte atsinešdavo iš namų pasigamintą savo laistyklę ir laukdavo pertraukos. Laistomasi buvo ne tik mokyklos kieme, bet ir koridoriuose. Kariaujama buvo tarp klasių. Karta paralelinės klasės mokiniai už mūsų antpuolį atkeršijo savotiškai: jie atbėgo į mūsų klasė antrame aukšte su pilnu kibiru vandens (ar keliais) ir išpylė jį ant grindų. Vanduo ėmė sunktis pro grindis į pirmo aukšto kabinetus, žodžiu buvo skandalas. 

Vienkartiniai švirkštai buvo laikomi elitiškesniu ginklu nei šampūno buteliai, bet į pastaruosius tilpdavo kur kas daugiau vandens). 

Strėlytė

Smiginio arba vadinamųjų dartų nežaidė tik tinginys. Mes vaikystėje taip pat mėgom mėtyti savadarbes strėlytes, kadangi gamyklinių nepardavinėjo arba jos kainavo nemažus pinigus. Todėl bet kuris kiemo berniokas galėjo pasigaminti tokią strėlytę pats ir savo charakteristikomis ji būdavo ne ką blogesnė už gamyklinę. Žiūrėkite, kaip mes jas gamindavom:


Popieriaus lapelis, 4 degtukai, adata, siūlas ir paprasti kanceliariniai klijai. Ant sienos kabindavome savadarbį taikinį iš sąsiuvinio lapo. Kartą mes su bičiuliu žaidėm savadarbį smiginį ir susipykom. Pykčio apimtas jis metė į mane strėlytę, kuri susmigo rankon. O aš pataikiau jam pilvan. 

Lauke gamindavomės didesnes strėles iš suvirinimui naudojamų elektrodų. Į šaligatvį nusmailindavom viena jo pusę, o prie antros tvirtindavom balandžio plunksnas. Mėtėm tokią strėlę į medines duris ar medžius.

                                                                        Spjaudyklė 

 
Dar vienas dažnas paprasto kiemo bernioko atributas - metalinis vamzdelis pro kurį buvo spjaudoma plastilino gumuliukais. Gauti tokį vamzdelį buvo nelengva, todėl kieme jis buvo didžiai vertintas. Žalos toks ginklas, išskyrus moralinę, niekam nepadarydavo. Vėliau spjaudyklėmis virto atsukami tušinukų korpusai, o vietoj plastilino naudoti grikiai ar kokios kruopos.

Dūminė šaškė“ arba „dymavuškė“


Tik mūsų karta žino tai koks yra ryšys tarp šio vaikiško žaislo arba stalo teniso kamuoliuko ir štai tokio vaizdo: 


Mes puikiai žinojome kas bus, jeigu šios ypatingos, magiškos plastmasės gabaliukus apvynioti folija ar laikraščiu, padegti ir tuoj pat užgesinti. Kiek gi nervų sugadino dėdės garažuose kai nuo stogo pas juos atskriedavo šitoks stebuklas?

Peiliukas


Tikriausiai kiekvienas vaikystėje turėjo tokį sulankstomą peiliuką. Jis visada buvo pasididžiavimo objektas. Peiliuką kruopščiai slėpėm toliau nuo mamos akių ir dažnai išsinešdavo į kiemą. Peiliukas buvo pastoviai smėlėtas, pamenate? Taip buvo todėl, kad juo žaisdavo tokį žaidimą kaip „Žemė, ir pan.

Karabitas


Kas pamena tuos stebuklingus ypatingo kvapo akmenukus, kurie burbuliuoja vandenyje? Karabitas buvo mūsų džiaugsmas visai dienai. Suvirintojai dažnai iškratydavo karabitą iš savo balionų tiesiog ten pat kur dirbo - dažnai pačiame kieme ir bevertėse baltose dulkėse kas nors būtinai atrasdavo kelis kalcio karbido gabalėlius. Numetus karabitą į vandenį įvykdavo reakcija, kurios metu išsiskirdavo puikiosios acetileno dujos. 

Kaip tik nebuvo panaudojamas karabitas... Jį mesdavo į balą ar šildė vandenin panardintas rankas su karabitu delne. Karabitą sumesdavo į butelius su vandeniu, o po to juos užkimšdavo. Tačiau pats įspūdingiausias karabito panaudojimas - „rankinė patranka“. 

Imamas tuščias dezodoranto flakonas, jam nupjaunamas kaklelis, prie pat dugno praduriama skylutė, į vidų dedamas karabitas. Po to tą karabitą apspjaudavo, užkimšdavo visas skyles, minutę kratydavo, atkimšdavo skylutė ir pridėdavo prie jos degantį degtuką. Salvė! 

Vyresnysis brolis man pasakojo kaip vaikystėje jie pavogė visą karabito balioną ir išpylė jį į drenažo šulinį su vandeniu. Šulinį uždarė sunkiu dangčiu su maža skylute. Palaukęs pusvalandį vienas berniukas pridėjo prie skylutės degantį degtuką. Pasigirdo toks sprogimas, kad kaimynystėje esančiame name išbyrėjo keli langai, šulinio dangtis pakilo į viršų ir trenkė nelaimėliui iš pradžių per smakrą, o po to prispaudė jį iš viršaus. Baisiausiai buvo tai, kad berniukas nudegė veidą ir šie randai liko visam gyvenimui. Esu matęs jo suaugusio nuotraukas. 

(Mano komentaras: Su karabitu įvairias nesąmones darydavom ir mes. Nežinau kas buvo įdomaus ilgai stebėti kaip karabitas burbuliuoja ir šnypščia baloje. O dar darėm bombas. Imdavom tuščią butelį, pridėdavo į jį karabito, prikišdavom žolės (nežinia kam??), pripildavom vandens ir užkimšdavom. Po to pasitraukdavom saugų atstumą ir žiūrėdavom kas bus. Kartais iššaudavo kamštis, o kartais sprogdavo visas butelys). 

Šiferis ugnyje 

 
Manau, kad jus prisimenate kas vyksta su šiferiu lauže. Teisingai, nieko gero – jis smarkiai šaudo gabalais. Kartais taip stipriai, kad iš laužo nieko nebelieka. Mūsų džiaugsmui.

Kiti šaudantys įtaisai



 Vandens bombos

Vaikystėje mes naudodavom prezervatyvus. Tik ne pagal paskirtį. Tie kas gyveno aukščiau periodiškai maudydavo praeivius mėtydami ant jų didžiulius 3 – 4 litrų talpos balionus su vandeniu. Kai kurie į vandenį dar pripildavo kalio permanganato.

Sifonų balionėliai


Sifonų balionėliai irgi buvo savaip panaudojami. Į juos prigrūsdavo degtukų sieros, o skylę užkimšdavo vinimi. Paskui tokį pragaro įtaisą mesdavo į degantį laužą. 

Reikia pasakyti, kad šie bajeriai buvo patys pavojingiausi iš visų kiemo berniukų „išradimų“. Kartą visa mūsų klasė dalyvavo viena mokinio laidotuvėse, kuriam sprogęs balionėlis sužalojo miego arteriją. Greitoji net nespėjo atvykti. 

O kitas draugas liko be dviejų pirštų kaip šlifavo sieros prikimštą balionėlį diskiniu galąstuvu. Aš pats niekuomet negaminau tokių balionėlių ir kitiems kategoriškai nepatarčiau. 

Mūrvinės arba „diubeliai“

Manau, kad mūsų karta nesunkiai paaiškins ryšį tarp šių daiktų:


Mūrvinę plytos pagalba įkaldavo į asfaltą, po to ištraukdavo, į skylę kimšdavo degtukų sierą. Po to vėl įstatydavo „diubelį“ ir iš viršaus mesdavo ant jo plytą. Bach ir asfalto gabalo kaip nebūta. Degtukai kainavo vieną kapeiką ir buvo laisvai parduodami visose parduotuvėse. 

Montažiniai šoviniai


Kartais kas nors turėdavo tokių montažinių šovinių, kuriais buvo užtaisomi statybiniai pistoletai. Paprastai šie šoviniai irgi buvo metami laužan, tačiau įdomiau buvo apvynioti juos stora viela ir laikant visą konstrukciją už ilgo galo daužyti šovinio kapulę kur nors į elektros skydinės kampą. Šovinys sprogdavo ir išsiskleisdavo lyg gėlės žiedas. 


Kai kurie iš mūsų lankė biatloną ir pas juos namie galima buvo rasti štai tokių mažo kalibro šovinių. Iš jų buvo iškrapštomas parakas, o šovinio galvutė pasirodė lengvai nuimama replėmis (bet ir idiotais gi buvom!!!). 


Kondensatoriai

 
Penktoje klasėje visą mūsų mokyklą apėmė visuotinis susidomėjimas radijo detalėmis. Televizoriaus kondensatoriai buvo pakraunami nuo rozetės ir panaudojami kaip elektrošokas prieš klasiokus. 
 
Mažesnės detales, tokias kaip rezistoriai ir diodai, įstumdavom į rozetes. Kartais pasigirsdavo toks gana garsus sprogimas su žiežirbomis. 


vertė "Istorijos įdomybės"