2014 m. vasario 21 d., penktadienis

"Hobitas". Viduramžių ginklai kine (II dalis)

Antroji Nikolajaus Čebotariovo straipsnio "Hobitas. Viduramžių ginklai kine" dalis. 

Ietis ir fošardas – du viename.
Tikriausiai atkreipėte dėmesį į įdomų ginklą Bifuro rankose. Apie jį taip pat norisi pasakyti keletą žodžiu. Tai - fošardas - savotiškas "kalavijas ant koto".



Karys su XIII a. šarvais ir fošardu rankose.

Ką galima buvo daryti su tokiu ginklu puikiai iliustruoja XIII a. karaliui Liudvikui IX padovanota kruopščiai iliustruota Morgano (arba Maciejovskio) Biblija. Šio šaltinio puslapiuose galima pamatyti viduramžių kautynių scenų, tame tarpe ir kovą su fošardu. 


Žinoma, taip pat perskelti geležinį šalmą fošardas negalėjo, tačiau žiedinis šarvas jam nebuvo kažkas neįveikiamo. O kadangi Kryžiaus žygių epocha dar kartais vadinama žiedinių šarvų laikmečiu, abejoti fošardo efektyvumu neturime pagrindo.
Beje, minėto šaltinio puslapiuose sutinkama dar viena įdomi iliustracija: 


Prieš mus ietys su įvairiais antgaliai. Pažvelkite į pačią kairiausią. Jos antgalio forma neįtikėtinai primena Bifuro ginklą. Ir dar viena įdomi detalė – skersinis antgalio apačioje. Būtent dėl šio skersinio 1214 m. liepos 27 d. vos nežuvo Prancūzijos karalius Pilypas Augustas.
Tai nutiko prie Buvino miestelio Flandrijoje, kur prieš prancūzus stojo jungtinė iš anglų, vokiečių ir flamandų karių sudaryta kariuomenė. 


Kautynių įkarštyje Pilypas Augustas netikėtai atsidūrė toli priešo gretose. Vokiečių pėstininkai apsupo karalių ir atskyrė nuo jo kartu su Pilypu buvusius riterius. Vienas iš pėstininkų ieties skersiniu užkabino valdovą ir numetė jį nuo žirgo. Laimei Pilypas sugebėjo greitai pakilti ir kautis pėsčias. Jis kovojo vienas iki to laiko kol sulaukė pagalbos. Priminsiu, kad tame mūšyje Pilypo Augusto kariuomenė nugalėjo. 

Norio kuoka


  Čia viskas gana paprasta. Tarp archeologų radinių yra štai toks antgalis:


Manoma, kad jis pagamintas I – III a. pr.m.e. Radybų vieta – Luristanas šiandienos Irane. 

Dar panašesnė į Norio ginklą kuoka saugoma Gravenštaino pilyje Belgijoje (tačiau jos nuotraukos neturiu). 
 
Ir dar vienas įdomus pavyzdys – Pirmojo pasaulinio karo ginklai - vadinamųjų apkasų buožių kolekcija . Kai kurios iš jų labai primena viduramžiškas. O juk šiomis buožėmis kareiviai žalojo vienas kitą tik prieš 100 metų!


Apkasų buožės atsirado kaip tranšėjų ginklas. Karas buvo toks, kad kiekvienas žemės plotelis gintas  iš visų jėgų ir kautynės vyras prieš vyrą apkasuose buvo visiška Pirmojo pasaulinio norma. Siaurose tranšėjose ilgas šautuvas su atlenkti durtuvu galėjo tik trukdyti, o štai metalinių vinių privaryta kuoka – kur kas geresnis sprendimas. Tiesa, vinys pasirodė ne visuomet praktiškos. Jos puikiai smigdavo į priešo kūną, bet išlupti tokia kuoką buvo ne visada paprasta, tad jei sužeistas karys griūdavo, su savimi jis dažnai nusitempdavo ir atakuojančiojo kuoką.

Gloinas ir jo kovos kirvis 


Šio kirvio forma gana keista ir tikriausiai joje buvo apjungti keli istoriniai kovos kirviai.
Vienas iš jų saugomas Lenkijos kariuomenės muziejuje. XVI a. tokį kirvį naudojo vengrų pėstininkai. Labai praktiškas ginklas – juo galima smeigti ir kirsti. Štai viena iš šiuolaikinių jo replikų: 


Antrasis kirvis, kuris aiškiai įtakojo filmo dizainerius, buvo rastas Gotlando saloje. Tai IX – XI a. vikingų laikų ginklas. Panašaus tipo kirvis yra vienintelis ir gana unikalus.

Privačiuose muziejuose ir kolekcijose galima pamatyti kirvių su išpjovomis metalinėse jų dalyse. Nepaisant to, šie ginklai buvo skirti tikroms kovoms.

Gotlando kirvis - veikiau išimtis, kadangi metalinė jo dalis susilpninta grožio vardan: 


Gali būti, kad šis kirvis buvo naudojamas apeigose ar buvo tam tikras karo vado atributas.

Man visuomet atrodė, kad šios išpjovos reikalingos tam, kad palengvinti kirvio svorį. Bet iš tiesų svoris buvo mažinamas kitokiu būdu. Tai yra, kuo didesnės ir baisesnės buvo kirvio ašmenys, tuo paprastai plonesnės jos buvo. 



Nikolajus Čebotariovas,
puslapis ludota.ru
iš rusų vertė "Istorijos įdomybės"