2014 m. vasario 18 d., antradienis

"Hobitas". Viduramžių ginklai kine (I dalis)

"Istorijos įdomybės" pateikia į lietuvių kalbą išversto Nikolajaus Čebotariovo straipsnio "Hobitas. Viduramžių ginklai kine" pirmąją dalį.
"Pažiūrėjau filmą "Hobitas". Puiki režisūra, specialieji efektai. O dar puikesnis pagrindinių herojų ginklus sugalvojusių dizainerių darbas ir apie tai tuojau papasakosiu. Iškart pasakysiu, kad mano išvados remiasi asmeniniais stebėjimais, kuriuos galbūt galima papildyti.

 Bilbas


Pradėkime nuo pagrindinio filmo veikėjo – hobito Bilbo Beginso. Jis tik pradžioje ramus, tačiau vėliau ir jam tenka griebtis ginklo. Filme Bilbas turi durklą, kuris mažaūgiui hobitui tolygus tikram kalavijui. 
Bilbo rankose senųjų graikų kalavijas ksifas (gr. xiphos). Tiesa, kiek pakeistos formos. Ksifais buvo ginkluoti tiek Atėnų kariai, tiek spartiečiai. 

 
Senųjų graikų ksifas. IV a. pr.m.e., rastas Graikijoje.

Ksifai buvo 50 – 60 cm ilgio, tačiau yra teigiančių, kad spartiečiai naudojo dar trumpesnius, 30 cm ilgio kalavijus. Žinoma, šiuo atveju ginklas gali būti veikiau vadinamas durklu, nei trumpu kalaviju, tačiau tam buvo savos priežastys. 
 
Kadangi pagrindinis graikų ginklas buvo ietis, ksifo buvo griebiamasi ją praradus. Tais laikais kariai kaudavosi tam tikroje grūstyje ir plačiai užsimoti buvo ganėtinai sunku. Ilgi ašmenys tiesiog užstrigtų minioje, tad jie buvo neitin patogūs. 
 
Tačiau ksifo geležtės forma dar senesnė. Štai, schemoje, po raidėmis d,e ir f pavaizduoti kardai su kuriais buvo kaunamasi prieš tris-keturis tūkstančius metų. 


Bronzos amžiaus ginklai ir jų radimo vietos (E. Okšoto piešinys):
Ankstyvasis Bronzos amžius: a) Kreta, b) Airija, c) Danija;
Bronzos amžiaus vidurys: d) Anglija, e) Italija, f) Mikėnai;
Vėlyvasis Bronzos amžius: g) Didžioji Britanija, h) Danija, i) Austrija (Halštatas).  


Gendalfas


Senasis burtininkas filme kaunasi vėlyvųjų viduramžių kalaviju. Kadangi tinkamo kadro iš „Hobito“ neturėjau, iliustracijai pasirinkau kadrą iš „Žiedų valdovo“. 
 
Kaip ir Bilbo ginklo, Gendalfo kalavijo geležtės forma primena lauro lapą, tačiau tai ne taip stipriai krenta į akis. Ir visgi iš esmės Gendalfo ginklas – tai „pusantro rankos“ vėlyvųjų viduramžių kalavijas. „Pusantrinis“ todėl, kad kita ranka padėjo smūgiuoti ar blokuoti priešo smūgius. Štai kaip tai atrodė tikrovėje: 

 
Populiariojoje literatūroje šį kalaviją mėgsta vadinti bastardu. Skamba gražiai, tačiau verčiant tai reiškia „nesantuokinis“, „maišytas“, „negrynas“. Gendalfo kalavijas yra 121 cm ilgio (geležtė – 91 cm). 
 
Kaip ir kiekvienas kalavijas, „pusantrinis“ turi gardą – metalinį plaštaką nuo smūgių apsaugantį skersinį. Iš vienos gardos pusės kalavijo geležtė, o iš kitos – rankena. Kartais kalavijo garda buvo panaudojama ir kautynėse. Be to, jos pagalba galima buvo kabinti priešą už kojos, išmušti jam akis bei daryti kitus stebuklingus veiksmus. 


Tai Hanso Talhoverio 1459 metų piešinys, nupieštas to meto fechtavimo knygai. O kadangi „pusantrinis“ kalavijas tuo metu buvo itin populiarus – priešais mus beveik visiškai tiksli jo galimo panaudojimo instrukcija. 
 
„Pusantrinis“ kalavijas pasižymėjo ir ilgesne rankena lyginant su Karolingų epochos kalavijais, o rankena užsibaigdavo nemažu metaliniu bumbulu, kuriuo taip pat buvo galima smūgiuoti. 


Torinas Ąžuolskydis




Dabar apie nykštukų karaliaus Torino Ąžuolskydžio kardą. 
 
Sukurti šį ginklą dizainerius tikriausiai įkvėpė du pavyzdžiai. Pirmasis – vėl antikinis. Piešinyje karys laiko rankoje kopį (gr. kopis) – ksifo giminaitį ir dar vieną graikiško kardo variantą. Kopis reiškia „kirsti“. Kitas šio ginklo pavadinimas – falkata
 
Visiškai tikėtina, kad būtent su šiais ginklais rankose Aleksandro Makedoniečio kariai įsiveržė į Indiją ir kaudamiesi kirto kovos dramblių straublius. Beje, pastarasis epizodas aprašytas romėnų rašytojo Kurcijaus romane „Aleksandro Makedoniečio žygis“. 


Graikų karys (Neapolio muziejus, V a. pr.m.e.)

Bet karaliaus Torino kardas filme nėra graikų kopio analogas. Kopis dažniausiai turėjo kiek išlenktą rankeną, tuo tarpu Torino ginklo rankena yra tiesi. Ir čia galima prisiminti viduramžišką Europos falšioną (falchion), kalaviją su platėjančia geležte. Tai buvo tam tikras kovos kirvio ir kalavijo hibridas. 

Iš kalavijo falšionas gavo fechtuoti leidžiančią rankeną – kovos kirvis jos neturi. Bet kovos kirvis pasižymi pasislinkusiu svorio centru dėl ko smūgiai įgauną baisią kertančią jėgą. Tokiomis pat savybėmis pasižymi ir falšionas. 


Falšionas

Falšionas, kurį jus matote nuotraukoje, turi įdomią istoriją. Apie ji pradėjo kalbėti prieš maždaug dešimt metų kaip Vokietijos miesto Rotenburgo muziejus pristatė falšioną savo ekspozicijoje. 2005 metais išaiškėjo, kad vienas privatus kolekcionierius saugo beveik tokį pat ginklą. O dar vėliau atrado trečią falšioną, kuris labai primena muziejaus eksponatą. Kai aistros ir ažiotažas kiek nuslūgo, paaiškėjo kitkas. Vienas škotų kompiuterinės grafikos dizaineris sulygino visus tris falšionus ir priėjo išvados, kad sutampa ne tik jų proporcijos, bet netgi linijų išlenkimai. 

Savaime aišku, kad masinės visiškai identiškų ginklų gamybos tais laikais nebuvo, taigi kalant ginklus rankomis tokie sutapimai yra neįmanomi. Nuo to laiko šaltųjų ginklų mėgėjų pasaulis pasidalino į dvi grupes. Vieni teigia, kad visi falšionai yra tikri, kiti sako, kad du paskutiniai – puikiai atlikta klastotė.


Bifuras ir skramasaksas 


Šį nykštuką vadina Bifuru ir jo kaktoje styro kadaise kaukolėje įstrigęs karo kirvis. Tačiau nykštuko kakta su kirviu mus domina kur kas mažiau nei kovos peilis ant jo diržo. Šis peilis kylęs nuo senųjų germanų, o po to ir vikingų naudoto ginklo, kuris buvo vadinamas skramasaksu (arba tiesiog saksu). 


Dabartinės Prancūzijos ir Vokietijos teritorijose rasti skramasaksai (VI a.)

Reik pasakyti, kad skramasakso populiarumas frankų tarpe buvo toks, kad jam pavydėti galėtų netgi kalavijai. Iš dalies suprantama – geras kalavijas tais laikais kainavo labai daug ir nebuvo prieinamas paprastam kariui. Tai vėliau kalavijai tapo pigesni ir prieinamesni, tačiau tik po kelių šimtmečių. 


 Skramasaksai (V - VI a.) 

Skramasaksas nebuvo toks brangus kaip kalavijas, jam nukaldinti reikėjo mažiau darbo ir mažiau brangaus metalo sąnaudų. Skramasakso ilgis buvo apie 40 cm, o jo geležtė turėjo tik vieną aštrią pusę. Kautynių maišalynėje tai buvoidealus ir palyginti pigus ginklas. 


Anglijoje, Airijoje ir Skandinavijoje rastų skramasaksų rekonstrukcijos

Skramasakso makštys nebuvo medinės, o susiuvamos ir pusiau sulenkto odos lakšto. Iš viršaus odą puošdavo ir pakaustydavo metalu, o po to kabindavo ant diržo. 

Laukite tęsinio

Nikolajus Čebotariovas,
puslapis ludota.ru
į lietuvių kalbą vertė "Istorijos įdomybės"