XVI a.
pradžioje baudžiavos prislėgtų valstiečių padėtis visose
vokiškose žemėse buvo be galo sunki, o tai gimdė didžiulį
nepasitenkinimą ir neviltį. Beveik visas Vokietijos sritis nuolat krėtė
valstiečių bruzdėjimai bei atviri ginkluoti sukilimai, kurie buvo
be gailesčio malšinami. Visuomenėje sklandančios Refomacijos
idėjos valstiečių tarpe buvo susietos su radikaliomis protestantų
pastoriaus Tomo Miuncerio kalbomis, kuris teigė, kad visuomenės
pasiskirstymas į turtinguosius ir vargšus prieštarauja Kristaus
mokymui, bažnyčios seniai tapo velnio irštvomis, o feodalai –
paties Šėtono tarnais.
Valstiečius Miunceris kvietė kilti į
atvirą kovą kalbėdamas, kad jeigu visuotinės lygybės
įtvirtinimui būtinas kraujo praliejimas, tai jo nereikia vengti.
Tiesa, Miunceris nebuvo vienintelis to meto „socialinės ir
krikščioniškos lygybės“ ideologas - jų su įvairiomis
programomis ir su savais pasekėjais būta ir daugiau.
1524
metais daugelyje Vokietijos vietų prasideda ginkluotas valstiečių
sukilimas prieš kurį stoja galingos feodalų ir kai kurių miestų
gyventojų kariuomenės.
1524
– 1526 m. vykęs valstiečių karas (vok. Bauernkrieg) buvo
ypatingas tuo, kad skirtingų valstiečių kariuomenių vadai dažnai
savaip įsivaizdavo karo tikslus, vadovavosi skirtingomis
„politinėmis programomis“ bei kėlė feodalams skirtingus
reikalavimus. Vieni buvo nuosaikesni, kiti - radikalesni. Vieni siekė
kompromiso su valdžia ir tetroško kažkokių reikšmingesnių
nuolaidų, kiti nesileido į jokias kalbas, plėšė dvarus, žudė
kiekvieną sutiktą turtingesnį bei niokojo bažnyčias. Beje,
įdomu tai, kad sukilusiems valstiečiams dažnai vadovavo tie patys
kilmingieji, kurie dėl kažkokių priežasčių perėjo skurdžių
pusėn ir kai kur pastaruosius subūrė į gana pajėgius kovinius
vienetus. Vienu iš tokių buvo riterio Florijano Gajerio (1490 –
1525 m.) vadovaujamas „Juodasis būrys“ (vok.
Der Schwarze Haufen).
Florijanas
Gajeris gimė Hilberštate kilmingo Frankonijos aristokrato šeimoje.
Manoma, kad jaunystėje jis persismelkė gana radikaliomis
socialinėmis Reformacijos idėjomis, o 1517 metais atsisakė mokėti
Bažnyčiai mokesčius. 1519 – 1521 m. Gajeris dalyvavo kare su
lenkais ir nemažai pasiekė, kad būtų pasirašyta taika.
Teigiama,
kad iš pradžių Gajeris labai palankiai žvelgė į Reformacijos
pradininką Martyną Liuterį, tačiau pastarajam palaikius
protestantų feodalus už neužtarus valstiečių, Gajerio pozicija
pasidarė artima radikaliojo Miuncerio pažiūroms, kuris kaltino
Liuterį kilnių lygybės idėjų išdavyste bei veidmainiavimu.
Tarp visų
ginkluotų Vokietijos valstiečių būrių išsiskiria radikalusis jų
sparnas, kuris pradeda kovą su visais feodalais – tiek su
katalikais, tiek su „išdavikais“ protestantais.
Sukilėlį vaizduojanti graviūra
Prasidėjus
neramumams Florijanas Gajeris už savo paties lėšas formuoja apie
šešių šimtų ginkluotų valstiečių būrį, kurio sudėtyje buvo
ir nedidelis samdomų riterių (pagal kitą versija – Gajerio
vasalų) būrelis. Karuose patyręs Gajeris apmoko savus vyrus kovos
meno ir taktikos, o pats kovinis vienetas pavadinamas „Juoduoju
būriu“. Tiesa, „būrys“ - nelabai tinkamas šio darinio vertimas, kadangi
vokiškasis Haufen greičiau reiškia minią, krūvą, gaują.
Nežinia kodėl, bet būtent žodžiu haufen sukilėliai
įvardindavo savo kariaunas, o juoda spalva pasirinkta todėl,
kad atskirti Gajerio būrį nuo panašių, „šviesiaisiais“
save vadinančių valstiečių būrių (pagal kitą versiją dalis ištikimiausių Gajerio
sukilėlių vilkėjo juodus rūbus).
"Juodasis
būrys" buvo suformuotas Rotenburgo mieste ir netrukus ėmė veikti
apylinkėse. Gajerio valstiečiai nesiceremonijo su
priešais. Jeigu „Juodojo būrio“ sąlygos buvo atmetamos,
sukilėliai nepalikdavo akmens ant akmens. Ypatingai kliūdavo
feodalų dvarams, bažnyčioms bei vienuolynams. Švabijoje vienas
„Juodojo būrio“ vadų, buvęs smuklininkas Rorbachas, įsakė be
gailesčio nužudyti 50 į nelaisvę paimtų riterių kas sukėlė
dar didesnę vietos feodalų neapykantą ir baimę.
Sukilėliai Valstiečių karo metu
Tenka
pasakyti, kad pats Florijanas Gajeris tikriausiai nebuvo toks kraugerys (kaip
galbūt gali pasirodyti iš pasakojimo) ir kai kurie mažesni miestai
nebuvo nuniokoti tik jo diplomatijos dėka. Tikriausiai Gajeris iš
tiesų siekė realių reformų ir nuolat bandė suvaldyti savo
plėšikaujančią minią. O tai, kartu su aukšta Gajerio kilme,
kėlė valstiečių nepasitikėjimą. Nepaisant visko, „Juodasis
būrys“ narsiai kovėsi mūšiuose su feodalais ir pasiekė nemažai
pergalių. Vis dėlto laimėjimų laikotarpis artėjo link pabaigos. Kad ir kaip gerai kariavo paprasti kaimiečiai, jie
negalėjo prilygti žymiai geriau šarvuotai, ginkluotai ir apmokytai
feodalų bei profesionalių jų samdinių kariaunai.
Rorbacho sudeginimas
„Juodajam
būriui“ ant kulnų lipo galinga Švabijos sąjungos didiko Georgo
fon Valdburgo kariuomenė. Su pakliuvusiais į nelaisvę sukilėliais
buvo žiauriai susidorojama. 50 riterių įsakęs nužudyti vienas
„Juodojo būrio“ vadų Rorbachas buvo pagautas ir sudegintas gyvas.
Paskutiniai sukilėlių būriai narsiai gynėsi Ingolštato
tvirtovėje, bet buvo sumušti ir išskersti. Nežinia ar Ingolštato
gynyboje dalyvavo pats Gajeris, tačiau jis buvo nužudytas kiek
vėliau – miške jį nudūrė ir apiplėšė du jo giminaičio
tarnai.
Istoriniai vertinimai
Šiandienos istorikų akimis Florijanas
Gajeris ir jo „Juodasis būrys“ vertinami prieštaringai. Iš
vienos pusės tai buvo valstiečių kova dėl geresnio gyvenimo ir už teisę nykios baudžiavos laikais vadintis žmonėmis. Iš
kitos pusės, sukilėliai tikrai nebuvo mielaširdingi savo priešų
atžvilgiu ir jų veiksmus neretai galima pavadinti atviru teroru. Romantinėje vokiečių literatūroje Gajeris dažnai
vaizduotas už paprastą liaudį stojusiu „tadu blinda“, o tuo
vėliau pasinaudojo radikalūs kairieji autoriai. Pavyzdžiui,
Engelsas Gajerį vadino „pirmuoju kovotoju už proletariato
interesus“ bei žavėjosi jo žygiais. Gajerio asmenybė buvo
populiari ir vėlesnių vokiečių komunistų tarpe.
Nacistai
Gajerį irgi liaupsino, tačiau pabrėžė ne „klasinius“
Gajerio kovos aspektus, o „tautinius“. Jų akyse „Juodasis
būrys“ kovojo už didžiosios vokiečių dalies laisvę prieš
klastingą savanaudišką mažumą – tos tautinės vienybės griovėją. 1942 m. buvo sukurta SS kavalerijos divizija „Florijanas
Gejeris“.
Žodžiu,
mįslinga Gajerio asmenybė buvo pritempta prie vėlesnių politinių
nuostatų.
„Mes - Juodieji Gajerio būriai“
„Juodojo būrio“
veikla apdainuota ganėtinai žymioje vokiškoje dainoje „Mes - Juodieji Gajerio būriai“. Pasitaiko tvirtinimų, kad tai originali
XVI a. Valstiečių karo laikų daina, tačiau tai nėra tiesa.
Dabartinis tekstas
parašytas pirmojoje XX a. pusėje remiantis XIX a. pabaigos
poeto Heinricho fon Rederio vieno eilėraščio teksto fragmentais. Muziką 1919 m. sukūrė Fricas Sotkė (beje, pastarasis vėliau parašė ir keletą dainų Hitlerjugendui).
Įdomu tai, kad šia dainą atlieka ne tik istorinės muzikos kolektyvai, bet ir politizuotos, radikalios kairiųjų bei dešiniųjų grupės. Tiesa, tekstas kartais būna dalinai pakeistas.
Laisvas vieno iš teksto variantų
vertimas:
„Mes – Juodieji
Gajerio būriai
ir trokštame kautis su tironais.
Ietis į prieki! Nelaukiant!
Užkelk ant
vienuolyno stogo raudoną gaidį!
Kuomet Adomas arė, o Ieva verpė
Garbė
Kūrėjui!
Kur
tuomet buvo dvarininkas?
Garbė
Kūrėjui!
Ietis į
prieki!
Mus veda
Florijanas Gajeris,
nepaisant to,
kad mes ujami ir paskelbti už įstatymo ribų.
Valstiečio
batą jis vaizduoja vėliavoje.
Turi šalmą
ir šarvus.
Ietis į prieki! Nelaukiant!
Užkelk
ant vienuolyno stogo raudoną gaidį!
Prie
Vainsbergo karaliavo liepsna ir dvokas
ir beveik
kiekvienas paragavo geležies.
Ietis į prieki! Nelaukiant!
Užkelk
ant vienuolyno stogo raudoną gaidį!
Sumušti mes traukiamės,
tačiau mūsų
vaikaičiai kovos geriau.
Ietis į prieki! Nelaukiant!
Užkelk
ant vienuolyno stogo raudoną gaidį!"
O čia šita žymioji daina...
