2014 m. vasario 3 d., pirmadienis

Florijanas Gajeris ir jo „Juodasis būrys“

XVI a. pradžioje baudžiavos prislėgtų valstiečių padėtis visose vokiškose žemėse buvo be galo sunki, o tai gimdė didžiulį nepasitenkinimą ir neviltį. Beveik visas Vokietijos sritis nuolat krėtė valstiečių bruzdėjimai bei atviri ginkluoti sukilimai, kurie buvo be gailesčio malšinami. Visuomenėje sklandančios Refomacijos idėjos valstiečių tarpe buvo susietos su radikaliomis protestantų pastoriaus Tomo Miuncerio kalbomis, kuris teigė, kad visuomenės pasiskirstymas į turtinguosius ir vargšus prieštarauja Kristaus mokymui, bažnyčios seniai tapo velnio irštvomis, o feodalai – paties Šėtono tarnais.

Valstiečius Miunceris kvietė kilti į atvirą kovą kalbėdamas, kad jeigu visuotinės lygybės įtvirtinimui būtinas kraujo praliejimas, tai jo nereikia vengti. Tiesa, Miunceris nebuvo vienintelis to meto „socialinės ir krikščioniškos lygybės“ ideologas - jų su įvairiomis programomis ir su savais pasekėjais būta ir daugiau. 

1524 metais daugelyje Vokietijos vietų prasideda ginkluotas valstiečių sukilimas prieš kurį stoja galingos feodalų ir kai kurių miestų gyventojų kariuomenės. 

1524 – 1526 m. vykęs valstiečių karas (vok. Bauernkrieg) buvo ypatingas tuo, kad skirtingų valstiečių kariuomenių vadai dažnai savaip įsivaizdavo karo tikslus, vadovavosi skirtingomis „politinėmis programomis“ bei kėlė feodalams skirtingus reikalavimus. Vieni buvo nuosaikesni, kiti - radikalesni. Vieni siekė kompromiso su valdžia ir tetroško kažkokių reikšmingesnių nuolaidų, kiti nesileido į jokias kalbas, plėšė dvarus, žudė kiekvieną sutiktą turtingesnį bei niokojo bažnyčias. Beje, įdomu tai, kad sukilusiems valstiečiams dažnai vadovavo tie patys kilmingieji, kurie dėl kažkokių priežasčių perėjo skurdžių pusėn ir kai kur pastaruosius subūrė į gana pajėgius kovinius vienetus. Vienu iš tokių buvo riterio Florijano Gajerio (1490 – 1525 m.) vadovaujamas „Juodasis būrys“ (vok. Der Schwarze Haufen)


Florijanas Gajeris gimė Hilberštate kilmingo Frankonijos aristokrato šeimoje. Manoma, kad jaunystėje jis persismelkė gana radikaliomis socialinėmis Reformacijos idėjomis, o 1517 metais atsisakė mokėti Bažnyčiai mokesčius. 1519 – 1521 m. Gajeris dalyvavo kare su lenkais ir nemažai pasiekė, kad būtų pasirašyta taika. 

Teigiama, kad iš pradžių Gajeris labai palankiai žvelgė į Reformacijos pradininką Martyną Liuterį, tačiau pastarajam palaikius protestantų feodalus už neužtarus valstiečių, Gajerio pozicija pasidarė artima radikaliojo Miuncerio pažiūroms, kuris kaltino Liuterį kilnių lygybės idėjų išdavyste bei veidmainiavimu. 

Tarp visų ginkluotų Vokietijos valstiečių būrių išsiskiria radikalusis jų sparnas, kuris pradeda kovą su visais feodalais – tiek su katalikais, tiek su „išdavikais“ protestantais. 


Sukilėlį vaizduojanti graviūra

Prasidėjus neramumams Florijanas Gajeris už savo paties lėšas formuoja apie šešių šimtų ginkluotų valstiečių būrį, kurio sudėtyje buvo ir nedidelis samdomų riterių (pagal kitą versija – Gajerio vasalų) būrelis. Karuose patyręs Gajeris apmoko savus vyrus kovos meno ir taktikos, o pats kovinis vienetas pavadinamas „Juoduoju būriu“. Tiesa, „būrys“ - nelabai tinkamas šio darinio vertimas, kadangi vokiškasis Haufen greičiau reiškia minią, krūvą, gaują. Nežinia kodėl, bet būtent žodžiu haufen sukilėliai įvardindavo savo kariaunas, o juoda spalva pasirinkta todėl, kad atskirti Gajerio būrį nuo panašių, „šviesiaisiais“ save vadinančių valstiečių būrių (pagal kitą versiją dalis ištikimiausių Gajerio sukilėlių vilkėjo juodus rūbus). 

"Juodasis būrys" buvo suformuotas Rotenburgo mieste ir netrukus ėmė veikti apylinkėse. Gajerio valstiečiai nesiceremonijo su priešais. Jeigu „Juodojo būrio“ sąlygos buvo atmetamos, sukilėliai nepalikdavo akmens ant akmens. Ypatingai kliūdavo feodalų dvarams, bažnyčioms bei vienuolynams. Švabijoje vienas „Juodojo būrio“ vadų, buvęs smuklininkas Rorbachas, įsakė be gailesčio nužudyti 50 į nelaisvę paimtų riterių kas sukėlė dar didesnę vietos feodalų neapykantą ir baimę. 


 Sukilėliai Valstiečių karo metu

Tenka pasakyti, kad pats Florijanas Gajeris tikriausiai nebuvo toks kraugerys (kaip galbūt gali pasirodyti iš pasakojimo) ir kai kurie mažesni miestai nebuvo nuniokoti tik jo diplomatijos dėka. Tikriausiai Gajeris iš tiesų siekė realių reformų ir nuolat bandė suvaldyti savo plėšikaujančią minią. O tai, kartu su aukšta Gajerio kilme, kėlė valstiečių nepasitikėjimą. Nepaisant visko, „Juodasis būrys“ narsiai kovėsi mūšiuose su feodalais ir pasiekė nemažai pergalių. Vis dėlto laimėjimų laikotarpis artėjo link pabaigos. Kad ir kaip gerai kariavo paprasti kaimiečiai, jie negalėjo prilygti žymiai geriau šarvuotai, ginkluotai ir apmokytai feodalų bei profesionalių jų samdinių kariaunai. 



 Rorbacho sudeginimas

„Juodajam būriui“ ant kulnų lipo galinga Švabijos sąjungos didiko Georgo fon Valdburgo kariuomenė. Su pakliuvusiais į nelaisvę sukilėliais buvo žiauriai susidorojama. 50 riterių įsakęs nužudyti vienas „Juodojo būrio“ vadų Rorbachas buvo pagautas ir sudegintas gyvas. Paskutiniai sukilėlių būriai narsiai gynėsi Ingolštato tvirtovėje, bet buvo sumušti ir išskersti. Nežinia ar Ingolštato gynyboje dalyvavo pats Gajeris, tačiau jis buvo nužudytas kiek vėliau – miške jį nudūrė ir apiplėšė du jo giminaičio tarnai. 

Istoriniai vertinimai

Šiandienos istorikų akimis Florijanas Gajeris ir jo „Juodasis būrys“ vertinami prieštaringai. Iš vienos pusės tai buvo valstiečių kova dėl geresnio gyvenimo ir už teisę nykios baudžiavos laikais vadintis žmonėmis. Iš kitos pusės, sukilėliai tikrai nebuvo mielaširdingi savo priešų atžvilgiu ir jų veiksmus neretai galima pavadinti atviru teroru. Romantinėje vokiečių literatūroje Gajeris dažnai vaizduotas už paprastą liaudį stojusiu „tadu blinda“, o tuo vėliau pasinaudojo radikalūs kairieji autoriai. Pavyzdžiui, Engelsas Gajerį vadino „pirmuoju kovotoju už proletariato interesus“ bei žavėjosi jo žygiais. Gajerio asmenybė buvo populiari ir vėlesnių vokiečių komunistų tarpe.
Nacistai Gajerį irgi liaupsino, tačiau pabrėžė ne „klasinius“ Gajerio kovos aspektus, o „tautinius“. Jų akyse „Juodasis būrys“ kovojo už didžiosios vokiečių dalies laisvę prieš klastingą savanaudišką mažumą – tos tautinės vienybės griovėją. 1942 m. buvo sukurta SS kavalerijos divizija „Florijanas Gejeris“.
Žodžiu, mįslinga Gajerio asmenybė buvo pritempta prie vėlesnių politinių nuostatų. 

 
Mes - Juodieji Gajerio būriai“
(Wir sind des Geyers schwarzer Haufen)

Juodojo būrio“ veikla apdainuota ganėtinai žymioje vokiškoje dainoje „Mes - Juodieji Gajerio būriai“. Pasitaiko tvirtinimų, kad tai originali XVI a. Valstiečių karo laikų daina, tačiau tai nėra tiesa.
Dabartinis tekstas parašytas pirmojoje XX a. pusėje remiantis XIX a. pabaigos poeto Heinricho fon Rederio vieno eilėraščio teksto fragmentais. Muziką 1919 m. sukūrė Fricas Sotkė (beje, pastarasis vėliau parašė ir keletą dainų Hitlerjugendui).

Įdomu tai, kad šia dainą atlieka ne tik istorinės muzikos kolektyvai, bet ir politizuotos, radikalios kairiųjų bei dešiniųjų grupės. Tiesa, tekstas kartais būna dalinai pakeistas.
 
Laisvas vieno iš teksto variantų vertimas:

„Mes – Juodieji Gajerio būriai
ir trokštame kautis su tironais.
Ietis į prieki! Nelaukiant!
Užkelk ant vienuolyno stogo raudoną gaidį!

Kuomet Adomas arė, o Ieva verpė
Garbė Kūrėjui!
Kur tuomet buvo dvarininkas?
Garbė Kūrėjui!
Ietis į prieki!

Mus veda Florijanas Gajeris,
nepaisant to, kad mes ujami ir paskelbti už įstatymo ribų.
Valstiečio batą jis vaizduoja vėliavoje.
Turi šalmą ir šarvus.
Ietis į prieki! Nelaukiant!
Užkelk ant vienuolyno stogo raudoną gaidį!

Prie Vainsbergo karaliavo liepsna ir dvokas
ir beveik kiekvienas paragavo geležies.
Ietis į prieki! Nelaukiant!
Užkelk ant vienuolyno stogo raudoną gaidį!

Sumušti mes traukiamės,
tačiau mūsų vaikaičiai kovos geriau. 
Ietis į prieki! Nelaukiant!
Užkelk ant vienuolyno stogo raudoną gaidį!"

O čia šita žymioji daina...