"Devyni kilnieji"

1312 metais Europoje pasirodo Jacques de Longuyon kūrinys „Povo įžadai“ (pranc. Les Voeux du paon), kuriame pirmą kartą iškeltas devynių iškilių ir idealių riterių principas. Kiekvienas iš šių devynių praeities karių simbolizavo kurią nors riterišką ir krikščionišką dorybę, nors septyni iš devynių istoriškai krikščionimis nebuvo, o dėl kai kurių realaus egzistavimo kyla daug abejonių. Šių „devynių didvyrių“ (arba „devynių princų“, „devynių narsiųjų“) gyvenimus turėjo studijuoti kiekvienas būsimasis riteris ir laikyti juos siekiamu pavyzdžiu.

 „Trys teisingi pagonys“.

Hektoras, Aleksandras Makedonietis ir Julijus Cezaris

 

 „Devyni kilnieji“ buvo padalinti į tris grupes: „Trys teisingi pagonys“ (jais buvo Hektoras iš Trojos, Aleksandras Makedonietis ir Julijus Cezaris), „Trys sąžiningi judėjai“ (Jozuė, Dovydas, Judas Makabiejus), „Trys šlovingi krikščionys“ (Karalius Artūras, Karolis Didysis, Gotfrydas Bujonietis). 

 „Trys sąžiningi judėjai“

Jozuė, Dovydas, Judas Makabiejus

Kiekvienas iš devynių didvyrių buvo aukštos kilmės ir tvirto būdo, daugelis jų pasiekė reikšmingų pergalių ir mūšio lauke parodė didelę asmeninę narsą (bent jau pagal legendas). 

 „Trys šlovingi krikščionys“.

Karalius Artūras, Karolis Didysis, Gotfrydas Bujonietis

Nors beveik visi herojai gyveno iki oficialiosios heraldikos atsiradimo, viduramžių vaizduotė jiems priskyrė asmeninius herbus. „Devyni narsieji“ vaizduoti skulptūroje bei dailėje.