1312
metais Europoje pasirodo Jacques de Longuyon
kūrinys „Povo įžadai“ (pranc.
Les Voeux du
paon), kuriame pirmą kartą iškeltas
devynių iškilių ir idealių riterių principas. Kiekvienas iš šių
devynių praeities karių simbolizavo kurią nors riterišką ir
krikščionišką dorybę, nors septyni iš devynių istoriškai
krikščionimis nebuvo, o dėl kai kurių realaus egzistavimo kyla
daug abejonių. Šių „devynių didvyrių“ (arba
„devynių princų“, „devynių narsiųjų“) gyvenimus turėjo
studijuoti kiekvienas būsimasis riteris ir laikyti juos siekiamu
pavyzdžiu.
„Trys teisingi pagonys“.
Hektoras,
Aleksandras Makedonietis ir Julijus Cezaris
„Devyni kilnieji“ buvo padalinti į tris grupes:
„Trys teisingi pagonys“ (jais buvo Hektoras iš Trojos,
Aleksandras Makedonietis ir Julijus Cezaris), „Trys sąžiningi judėjai“ (Jozuė, Dovydas, Judas Makabiejus), „Trys šlovingi
krikščionys“ (Karalius Artūras, Karolis Didysis, Gotfrydas
Bujonietis).
„Trys sąžiningi judėjai“
Jozuė, Dovydas, Judas Makabiejus
Kiekvienas iš devynių didvyrių buvo
aukštos kilmės ir tvirto būdo, daugelis jų pasiekė reikšmingų
pergalių ir mūšio lauke parodė didelę asmeninę narsą (bent jau
pagal legendas).
„Trys šlovingi
krikščionys“.
Karalius Artūras, Karolis Didysis, Gotfrydas
Bujonietis
Nors beveik visi herojai gyveno iki oficialiosios heraldikos atsiradimo,
viduramžių vaizduotė jiems priskyrė asmeninius herbus. „Devyni
narsieji“ vaizduoti skulptūroje bei dailėje.
