2014 m. vasario 20 d., ketvirtadienis

Danų siena (Dannevirke)

Pačioje IX a. pradžioje Danijos karalius Godferdas nusprendė apsaugoti savo valdomą kraštą iš pietų pusės ir įsakė suręsti pylimų bei gynybinių įtvirtinimų sistemą kuri kirstų pietinę Jutlandijos pusiasalio dalį iš vakarų į rytus.


Vadinamoji „danų siena“ dabartiniame Vokietijai priklausančiame Šlezvige – Holšteine turėjo apsaugoti Daniją nuo to metu padažnėjusių frankų bei saksų genčių puldinėjimų ir kadaise ji skyrė danų gyvenamas sritis nuo jų kaimynų pietų germanų. 

Tiesa, pirmieji įtvirtinimų fragmentai datuojami VIII a. pradžia ir manoma, kad jie buvo skirti net tik gynybai, bet ir apsisaugojimui nuo potvynių.


Garsioji "danų siena" mūsų dienomis. 

Danų siena buvo renčiama keliais etapais ir tobulinama ilgus šimtmečius. Iš pradžių ant pylimo buvo suręsta ištisinė baslių tvora, o už jos iškastas gilus griovys. Vėliau pylimo šlaituose buvo pastatytos dar kelios papildomos tvoros, o galiausiai tam tikri ruožai sustiprinti mūru. Bendras įtvirtinimų ilgis siekė apie 30 km, o aukštis – nuo pusketvirto iki 6 metrų.


Ilgus šimtmečius „danų siena“ buvo laikoma šalies Nepriklausomybės ir galios simboliu. Tvirtai tikėta, kad sienos neįveiks joks priešas, tačiau 1848 – 1850 m. danų kare su vokiečiais šis tikėjimas žlugo. Vokiečiai be didesnio pasipriešinimo įveikė šia iš esmės simbolinę užtvarą ir nuo to laiko „danų siena“ atsidūrė Vokietijos pusėje. Beje, nors siena kadaise skyrė danus nuo vokiečių kilčių, XIX a. vokiškai kalbantieji sudarė gyventojų daugumą ir žymiai šiauriau sienos.


XIX a. piešinys. Danijos kariai keliauja link Danų sienos. Deja, senovės pylimai priešo nesustabdė.