2014 m. vasario 17 d., pirmadienis

Apie skalpavimo tradicijas

Daugelis yra šventai įsitikinę, kad skalpavimas – odos su plaukais nuo galvos nurėžimas yra grynai indėniškas paprotys, tačiau dar visai neseniai buvo manoma, kad skalpavimo tradicijas į Šiaurės Ameriką atnešė būtent baltieji.
Apie priešų skalpavimo paprotį tarp skitų užsimena Herodotas, skalpavimo būta senosiose kovose tarp germanų genčių, XI a. Vesekso Anglijoje grafas rinko savo priešų skalpus kaip pergalių įrodymą.


Kuomet per Atlantą persikėlę europiečių kolonistai susidūrė su nesvetingais indėnais, tiek anglų, tiek olandų administracija pradėjo mokėti mokestį už nužudytų indėnų skalpus. Tokiu būdu skatintas jų naikinimas. 
1703 m. Pensilvanijos valstijoje didelis suaugusio indėno skalpas kainavo 124 dolerius, moters – 50. Tuo metu uncija aukso buvo verta apie 20 dolerių. 1724 m. Masačusetse už tvirto indėnų kario skalpą mokėjo jau 500 dolerių. 
 
Seniau buvo manoma, kad indėnai tiesiog perėmė skalpavimą iš baltųjų („kaip tu man – taip ir aš tau“ principu), tačiau dabar neretai teigiama, kad skalpavimo tradicijos indėnų tarpe galėjo būti žinomos ir iki susidūrimo su baltaisiais. Tiesa, skalpavimą praktikavo toli gražu ne visos indėnų gentys. Dažnai buvo tikima magiška priešo skalpų jėga, jais puoštos ietys, diržai, ginklų rankenos.
Skalpavimas dažnai pasibaigdavo mirtimi, tačiau buvo ir likusių gyvais. Vienas tokių – Robertas MakGi, kurio į Vakarus traukiantį karavaną užpuolė karingi indėnai. Paauglys Robertas buvo užpultas indėno, vardu Mažasis Vėžlys, kuris šovė į jį iš revolverio, paskui prismeigė jaunuolio rankas strėlėmis prie žemės ir nurėžė skalpą. Visi vilkstinės dalyviai buvo iš pradžių sumušti, o po to nuskalpuoti ir papjauti. Maždaug po 2 valandų skerdynių vietą aptiko kavalerijos būrys, kurio kariai stebuklingai išgyvenusi Robartą MakGi nugabėno tiesiai į ligoninę. Vėliau, jau būdamas subrendusiu vyrų, MakGi nusifotografavo (žr. foto viršuje).