2014 m. vasario 13 d., ketvirtadienis

Alksnių karalius

1782 m. žymus vokiečių poetas Vonfgangas Gėtė parašo ne mažiau žymią poemą „Der Erlkönig“, kurią vertėjai į lietuvių kalbą pavadino „Girių karalius“.
Kūrinyje pasakojama apie tai kaip tėvas su mažu sūneliu joja per tamsią girią. Sūnui atrodo, kad jį vilioja ir vejasi pats Girių karalius, tačiau tėvas stengiasi jį nuraminti sakydamas, kad tai tik sūnaus vaizduotė. Išsigandęs sūnus vėl krepiasį į tėvą ir pasakoja ką mato, tačiau tėvas vėl jį ramina. Pagaliau verkiantis vaikas sušunką esąs Girių karaliaus valdžioje ir tėvas parveža namo tik mirusio sūnaus kūną. 

Tamsios ir gana keistokos eilės. Kai kurie tyrinėtojai tvirtina, kad jas parašyti Gėtę paskatino įvykis, kurį jis pamatė viešėdamas pas draugą atokioje sodyboje. Sutemus rašytojas stovėjo prie vartelių ir staiga pamatė milžinišku greičiu prajojantį juodą raitelį, kuris laikė kažką rankose. Mistiško reginio sukrėstas Gėtė grįžo namo, o ryte sodybos šeimininkas jam pasakė, kad tai kaimynas skubėjo pas gydytoją ir rankose glaudė ūmai susirgusį vaiką. Viskas lyg lengvai paaiškinama, tačiau reginys paliko Gėtei tokį gilų įspūdį, kad jis sukūrė „Girių karalių“. 
 
Tiesa, vokiškas kūrinio pavadinimas reiškią „Alksnių karalių“, o šį fantastinį danų folkloro personažą aprašė XVIII a. kultūros istorikas Johanas Herderis. Alksnių karalius – negera miškų dvasia, kuri germanų legendose dar kartais tapatinama su Elfų karaliumi. Alksniai dažnai augdavo palei pelkes ir drėgnose miško vietovėse, o ten, pasak senųjų įsivaizdavimų, gyveno piktosios žmogui kenkiančios būtybės. Kartais taipogi teigiama, kad daniška žodį elverkonge (dan. Elfų karalius) Herderis užrašė neteisingai, ir taip gavosi Erlkönig (vok. Alksnių karalius). Kaip ten bebūtų, tai nė kiek nesumažino Gėtės poemos paslaptingumo. Vėliau muziką „Girių karaliaus“ žodžiams sukūrė kompozitoriai Šubertas ir Liovė. "Girių karalių" daugybė kartų vaizdavo ir dailininkai. 

Žemiau pateikiu lietuvišką literatūrinį vertimą, kuris bent jau mano mokymosi mokykloje laikais buvo sutinkamas ir mokyklinėje programoje:

 

Girių karalius

Kas joja nakčia tarp girių gūdžių?
Tai tėvas su savo mažu vaikučiu.
Berniuką glaudžia jis prie širdies,
Prispaudęs laiko prie savo peties.

- Sūnau, ko tu savo veidą slepi?
- Žiūrėk, tėveli, tenai, paupy,
Miškų karalius su karūna!
- Brangusis, tai tik migla balzgana.

"Vaikeli mano, ateik čionai,
Mes pievoj žalioj pažaisim linksmai.
Daug tulpių upės tykios pakrašty,
Mano motinos rūbai auksu austi."

- Tėveli, tėveli, girdi ar ne,
Kaip girių viešpats vilioja mane?
- Sūneli mielas, koks tu lepus!
Tai šlamina vėjas sausus lapus.

"Eik šen, balandėli, ko tu bijai?
Mano dukros laukia tavęs seniai.
Per naktį jos šoka ratelį miškuos,
Jos meiliai tave liūliuos linguos."

- Tėveli, tankmėn tu pažvelki tiktai:
Miškų karaliaus dukras matai?
- Nurimk, sūnau, - tamsiam vandeny
Boluoja iš tolo gluosniai seni.

"Tave aistringai aš pamilau!
Jei neisi, jėga pagrobsiu tuojau."
- Tėveli, tėveli, kaip man baisu!
Aš girių karaliaus valdžioj esu.

Išgąsdintas raitelis lekia greičiau,
Mažylis verkia kaskart graudžiau.
Parjojo vargais negalais į namus,-
Glėby jo buvo negyvas sūnus.

Šuberto muzika ir Gėtės žodžiai: