2014 m. sausio 27 d., pirmadienis

Vokiško plieno šalmo (Stahlhelm) istorija

Jeigu kas nors paklaustų kaip mes įsivaizduojame vokišką šalmą, tai netgi neabejoju, kad daugelis atsakytų, kad „vokiški šalmai“ yra tie šalmai, kuriuos nešiojo Vokietijos kariuomenė Antrojo pasaulinio karo metais. Griežta, stilinga forma padarė šiuos šalmus lengvai atpažįstamais ir netgi estetiškai patraukliais. „Vokiškas šalmas“ (nors iš tiesų jo oficialus pavadinimas visai ne toks) tapo tam tikru brendu ir lengvai atpažįstamu simboliu, tad nusprendžiau aprašyti jo istoriją.




Į Pirmąjį pasaulinį karą Vokietijos kariuomenė stojo su keistais odiniais šalmais – pikelhaubais ant galvų. 

Pikelhaubai pasižymėjo į viršų styrančiu smaigaliu ir buvo gana išvaizdūs, tačiau neitin tiko naujo apkasų karo sąlygomis. Atsikišęs smaigalys išduodavo kario pozicijas, o netgi tvirčiausia oda visiškai nesaugojo nuo kulkų bei skeveldrų. Verkiant reikėjo naujos ir kur kas efektyvesnės kario galvos apsaugos, juolab, kad tiek anglai, tiek prancūzai jau naudojo savus plieninius šalmus.


 Vokiečių karys su odiniu šalmu - pikelhaubu. Šalmas uždengtas maskuojančia medžiaga. Nuo 1916 metų pikelhaubus pradeda keisti naujieji šalmai.

Idėja sukurti efektyvų vokišką plieno šalmą kilo karo chirurgui, profesoriui Augustui Byrui, kuris pavedė savo kolegai, daktarui Fridrichui Šverdui sistematizuoti dažniausiai pasitaikančias galvos sužalojimus ir remiantis jais padirbėti prie šalmo dizaino. Taip 1915 metais gimė naujasis šalmas kodiniu pavadinimu M1916, kuris 1916 metais pradėtas gaminti masiškai. Nauji šalmai buvo išduodami į frontą vykstantiems kariams, o kiek vėliau ir priešakinių linijų daliniai pakeitė senuosius pikelhaubus į naujesnius nikeliuoto plieno šalmus.


 Pirmojo pasaulinio karo laikų maskuojančiomis spalvomis nudažytas vokiškas šalmas

Naujasis išgaubtas šalmas pasižymėjo ventiliacijos rageliais šonuose, pagal galvos formą reguliuojamais dirželiais, šie šalmai buvo gaminami įvairių dydžių (minimalus dydis – 60, didžiausias - 70) ir kažkuo priminė viduramžiškus salad'us. Beje, ventiliacijos rageliai dar turėjo ir kitą funkciją – būtinybei esant ant jų galėjo būti užmaunamas vadinamasis stirnpanzer – papildomas metalinės apsaugos lakštas, tačiau jie buvo naudojami retai, kadangi šalmas su tokia papildoma apsauga sverdavo išties daug. 




 Prie šalmo galėjo būti tvirtinama papildoma apsaugos plokštė - stirnpanzer.

Šalmas buvo sunkesnis už prieš tai naudotus odinius pikelhaubus, tačiau atsiliepimai iš esmės buvo tik teigiami, kadangi ženkliai sumažėjo žuvusių nuo pataikymų į galvą procentas bei kaukolės sužalojimų skaičius. Šalmų paklausa buvo tokia didelė, kad gamintojai nespėdavo su jų gamyba, todėl iš pradžių neretai pasitaikydavo atvejų, kad vieną ir tą patį šalmą pakaitomis naudojo keli kariai (priklausomai nuo to kuris iš jų siunčiamas į priešakines pozicijas ar į budėjimą). 


 Kai kada teigiama, kad vokiškojo šalmo prototipu galėjo būti viduramžių riterių šalmas - saladas. Neva taip buvo pabrėžiamos "teutoniškos tradicijos". Kiek tame tiesos - nežinia.

Visą karą M1916 buvo nuolatos tobulinamas bei modifikuojamas. Pasirodė 1917 ir 1918 metų modeliai, geresniam girdimumui užtikrinti kiek pakeisti apatiniai šalmo kraštai, kiek kitaip tvirtinami dirželiai. Iki 1918 metų šalmai buvo dažomi pilka spalva, tačiau tų pačių metų vasara Generalinis štabas išleido direktyvą su galimų maskuojančių spalvų aprašymu. Žiemos karui šalmus buvo bandoma dažyti balta spalva, tačiau ši iniciatyva neturėjo pasisekimo. Neretai šalmai buvo aptraukiami maskuojančia žalsvos spalvos medžiaga.

Vokiečiai leido savo sąjungininkams austrams remtis naujai sukurtu šalmu kuriant austriškojo plieno šalmo modelius, vokiškais šalmais aprūpinta kito jų sąjungininko – Osmanų imperijos kariuomenė.
Šalmo dizainas pasirodė toks sėkmingas ir praktiškas, kad pasibaigus Pirmam pasauliniam karui Vokietija tiekė šalmus ir kitų šalių (tame tarpe ir Lietuvos) kariuomenėms. Daugiau nei 10 metų šalmo dizainas beveik nekito. 




 Tarpukario Lietuvos kariuomenė su vokiškais šalmais.

1933 m. pasirodė M1933, kuris buvo gaminamas iš vulkanizuotos fibros. M1935 jau buvo išlankstomas suspaudžiant kelis molibdeno plieno lakštus. Šalmo formos kiek pakito ir sumažėjo, ką galima pamatyti to meto nuotraukose. 1935 metais atsiranda specialūs parašiutininkams skirti šalmai (Fallschirmhelm), kurių kraštai buvo sutrumpinti tam, kad besileidžiantis karys nepatirtų sužalojimų.
Prasidėjęs karas pareikalavo greitinti šalmų gamybą taupant žaliavas ir keisti technologijas. M1942 jau buvo gaminamas be pastorintų kraštų, o M1944 gamintas jau iš vieno metalo lakšto. 1945 m. pagamintas modelis jau buvo be ventiliacijos angų.


1935 m. pavyzdžio Vermachto šalmas


Vokietijos parašiutininko šalmas. Šie šalmai buvo lengvesni ir neturėjo žemų išlenktų kraštų, kurie galėjo traumuoti karį nusileidimo akimirka.

Po Antrojo pasaulinio karo Vokietija skilo į dvi valstybes. Komunistinė rytų dalis iš pradžių norėjo pasilikti senuosius Vermachto šalmus, tačiau jų dizainas taip siejosi su hitlerine kariuomene, kad buvo nuspręsta pereiti prie šalmo M56, kuris, pasak kai kurių šaltinių, buvo pradėtas kurti per Antrąjį pasaulinį karą. Vakarų Vokietijos kariuomenė savo naujųjų šalmu pagrindu pasirinkto amerikiečių M1 modelį. Taigi, abi Vokietijos perėjo prie visiškai kitokių šalmų, tačiau įprastos formos stahlhelm'ai dar buvo naudojami Pietų Amerikos šalyse bei kitur. „Vokiškas šalmas“ pasirodė toks praktiškas, kad remiantis jo dizainu tokios šalys kaip Vengrija ir Argentina gaminosi savus. 


Čilės kariuomenės Garbės kuopa naudoja vokiško tipo šalmus ir mūsų dienomis. Tiesa, paraduose naudojami šalmai nebūtinai turi būti plieniniai, o dažnai gaminti iš kur kas lengvesnių medžiagų.