2014 m. sausio 22 d., trečiadienis

„Velniškas vėjas“

1857 m. britų valdomoje Indijoje prasidėjo sipajų – iš vietos gyventojų sudarytų Britanijos imperijos karinių dalinių sukilimas. Priežasčių sukilti prieš anglų valdžią būta daug (ekonominis naudojimasis krašto ištekliais, europiečių akimis „barbariškų“ vietos papročių draudimas ir pan.), tačiau pretekstu pradėti sukilimą tapo gandai apie britų dalinamus kiaulės ir karvės riebalais išmirkytus šovinius, kuriuos prieš užtaisant reikėjo perkąsti dantimis. Reikalavimas, nesuderinamas nei su musulmonų, nei su induistų tradicijomis. Pirmieji kiaulę laikė nešvariu gyvių, antrieji - karvę – šventu. 

Viename iš vietos gyventojų sudarytų sipajų pulkų kariai atvirai pasipriešino britų karininkams, panašūs incidentai įvyko ir kituose daliniuose. Britams spaudžiant ir griežtai baudžiant nepaklusniuosius prasidėjo neramumai, o po to ir masinis ginkluotas sukilimas.

Apie šio sukilimo istoriją nerašysiu, o užsiminsiu apie bausmę kuria buvo įprasta bausti nepaklusniuosius.

Tai taip vadinamas „velniškas vėjas“, kai nelaisvėn paimtas sipajų karys buvo pririšamas prie patrankos vamzdžio, o sviedinys arba, dažniau, parako užtaisas iššaunamas kiaurai jį. Neretai tokios bausmės buvo masinės, o iššaunama buvo iš daugybės pabūklų vienu metu. Bausmė parinkta ypač rafinuotai, taikant į religinius vietos gyventojų jausmus. Juk suplėšytas kūnas ypač apsunkina „gyvenimą anapus“, todėl to laikmečio autoriai pabrėžia, kad sipajai bijojo ne mirties, o mirti tokiu būdu. XIX a. rusų rašytojas Vasilijus Vereščaginas taip aprašo šią bausmę savo atsiminimuose: „Tuo metu kai kūnai suplėšomi į gabalus, visos nutrauktos galvos lekia į viršų. Žinoma, kad visus palaikų fragmentus po to laidoja vienoje vietoje, nesiaiškindami kas kam priklausė. Šį aplinkybė ypač gąsdino vietos gyventojus“. 

Iliustracija viršuje: 1884 m. V.Vereščagino paveikslas „Indų sukilimo nuslopinimas“.