2014 m. sausio 27 d., pirmadienis

Sheela-na-Gig

Senojoje Airijos ir Britanijos architektūroje kartais sutinkamas keistas puošybos elementas – nuogos moters, dažniausiai nenatūraliai padidintais lyties organais, atvaizdas. Šie atvaizdai puikavosi ant viduramžių bažnyčių sienų, pilyse, ant kolonų ir antkapių bei yra vadinami Šila-na-gig (angl. Sheela na Gig).
Šios keltiškos sąvokos kilmė nėra žinoma, tačiau pirmą kartą toks pavadinimas užfiksuotas 1840 metais. Manoma, kad jis kilo nuo airių Sighle nа gCíoch („senos raganos krūtis“) arba nuo Síle ina Giob („tupinti Šeila“). Žinoma, tai nėra originalus, o greičiausiai vėliau atsiradęs pajuokiamas pavadinimas. 

Airių mokslininkai mano, kad Šilos-na-gig simbolikoje atsispindėjo senasis keltiškas vaisingumo kultas, kuris buvo susijęs su stebuklingomis ir paslaptingomis moterimis, galinčiomis pasiversti tai jaunomis gražuolėmis, tai baisingomis senėmis. Šios moterys buvo susijusios su gimdymu ir vaikų auklėjimu, todėl jų fiziologinis moteriškumas buvo itin pabrėžiamas tokiu vaizdavimu, kuris mūsų laikais gali pasirodyti neitin padoriu.
Bet kodėl pagoniška dievybė atsirado ant senųjų pastatų, ir ypač  – bažnyčių sienų? Yra kelios versijos:
  • Vaisingosios Šilos-na-gig vaizdavimas buvo skirtas piktosioms dvasioms nubaidyti (IX – X a. krikščionybė Airijoje dar buvo sąlyginai pakanti).
  • Ji galėjusi vaizduoti kūniškųjų nuodėmių pavojų.
  • Šila-na-gig galėjo sietis su kažkokiomis itin garbinamomis vietos dievybėmis ir krikščionybė buvo priversta su tuo taikytis.
Ankstyviausi, iki mūsų dienų Airijoje išlikę atvaizdai datuojami IX a., o vėlyaviausi – net XVI-uoju. Vien Airijoje jų yra virš 100.