2014 m. sausio 14 d., antradienis

Didysis šalmas - riterijos simbolis (2 dalis) + iliustracijos

Apie 1350 metus pradėta stiprinti kairioji didžiųjų šalmų pusė norint jie geriau atlaikytų ieties smūgį raitelių turnyruose. Nežiūrint basinetų ir kai kurių kitų šalmų paplitimo, didieji šalmai vis dar buvo kario šarvuotės dalis ir tikrose kovose XIV - ajame ar netgi XV amžiuje.
Ganėtinai ironiška, tačiau nemažas svoris ir tam tikras gremėzdiškumas darė vis labiau iš kovos lauko išstumiamą Didįjį šalmą idealiu turnyrams. Derėtų pasakyti, kad XV a. pradžioje kadaise nuožmūs bei kruvini turnyrai tapo tam tikra pramoga ir savotišku sportu. 

Kiek anksčiau, maždaug 1400 m., atsirado „varlės galva“ vadinami šalmai, kurių apatinė plokštė buvo taip išlenkta, kad viršutinis  jos kraštas stipriai atsikišdavo į priekį. Dėl tokios šalmo konfigūracijos karys galėjo kažką geriau matyti tik tuomet kai sėdėjo balne ir buvo šiek tiek palinkęs į priekį. Susidūrimo akimirka nugara buvo ištiesinama, kad ietis negalėtų pažeisti akių. 

Didieji Nikolo Haubergo (1407 m.) ir Henrio V Anglo šalmai buvo tokios pat formos kaip ir koviniai šalmai, tačiau jie naudoti ir turnyruose. Šie šalmai taipogi pasižymėjo sustiprinta kairiąja puse.
Vadinamoji „varlės galva“ tapo paskutiniuoju Didžiojo šalmo „pasispardymu“. Ji naudota XVI a. pradžios turnyruose, bet jos forma kiek kito. Kai kada tokie šalmai buvo tvirtinami prie šarvų varžtais, o kvėpavimo angos juose buvo iš dešinės. Kadangi raitelių turnyruose smūgiai dažniausiai tekdavo kairiai riterio pusei, tai buvo ganėtinai saugus sprendimas.
XVI a. viduryje Didysis šalmas jau nebuvo naudojamas nei turnyruose, nei mūšio lauke. Pasakytina, kad to meto turnyrų šarvai buvo komplektuojami iš atskirų lengvai pakeičiamų dalių, tad, priklausomai nuo turnyro specifikos, riteris galėjo pasirinkti vienai ar kitai kovai labiausiai tinkančias šarvuotės detales. 


               Įvairūs turnyriniai raitelių šalmai, kurie užtikrino geresnį matomumą tik pasilenkus.

Kaip jautėsi Didžiojo šalmo nešiotojas?

Be jokios abejonės, Didysis šalmas buvo labiausiai nepatogi to meto šarvų dalis, bet jo efektyvumą patvirtina istorija.

Į klausimą apie šio šalmo patogumą mums galėtų atsakyti išlikę pavyzdžiai bei to laikotarpio ikonografija.

Visais laikais didieji šalmai laikėsi ant galvos pasmakrės dirželių pagalba, o jie neitin skyrėsi nuo mūsų dienų kariuomenės šalmų.
Tam, kad šalmas tvirtai laikytųsi ir ji galima būtų tinkamai reguliuoti (norint pagerinti matomumą), iš vidaus dažnai tvirtinta odinė juostą. Tokios juostos fragmentus galima aptikti vidinėje Juodojo Princo šalmo pusėje.
Kai kuriuose senuosiuose paveikslėliuose vaizduojamas kimštas medžiaginis vainikas, kuris buvo užmaunamas ant žiedinio gobtuvo – koifo. Šis vainikas šalmui ant galvos teikė stabilumo. 


Didysis šalmas su pakeliamu antveidžiu

Vėlyvesnės „varlės galvos“ pasižymėjo iš vidinės pusės prie šalmo pritvirtinu storu pamušalu, kuris tvirtai gaubė galvą.
Kaip papildomas apsaugos sluoksnis po Didžiuoju šalmu buvo nešiojamas ir kimštinis pošalmis arba "vidinis šalmas" basinetas.
Dauguma didžiųjų šalmų (ypač XIII a. pabaigos – XIV a.) pasižymi kryžiaus formos angomis prie apatinio jų krašto. Tai buvo ne tik religingumo simbolis ar paprasta puošmena, bet atliko ir kitą svarbią funkciją.
Prie šių angų buvo tvirtinama nuo riterio liemens kylanti grandinė ar diržas, kuris neleido riteriui prarasti šalmo jeigu tas būtų numuštas nuo galvos. Taipogi riteris galėjo ir pats nusimesti šalmą kaip tai pavaizduota akmeniniame Kolaco Bekadelio bareljefe (1341 m.).


Kolaco Bekadelio bareljefas

Daugelis galvoja, kad didieji riterių šalmai visuomet žerėjo saulėje savo metalo atspalviais, tačiau ikonografija liudija, kad taip buvo toli gražu ne visada.
Netgi XIII a. pradžioje šalmus, kaip ir skydus, buvo įprasta dažyti heraldinėmis spalvomis. Macijevskio Biblijos piešiniuose galima pamatyti mėlynos, geltonos, oranžinės, aukso spalvos šalmus. 
 
Dar viena riterio atpažinimo forma pagal šalmą – heraldinė figūra virš jo. Pasak Deivido Eidžo ir Džono Mailso Pedoko, „riteris visuomet turi pabrėžti savo šaunumą“. Pirmą kartą heraldinė figūra virš šalmo buvo pritvirtinta kažkur XII a. pabaigoje. Beje, Ričardo Liūtaširdžio šalmo figūra buvo viena iš pačių ankstyviausių.


 Riteris laiko heraldine figūra - ragais papuošta šalmą (1379 m.)

Heraldinės figūros gamintos iš odos, medžio, gipso, kitų medžiagų, įskaitant audinius ir plunksnas. Kai kurie ypač egzotiški pavyzdžiai vaizduoja karūnas, žmonių galvas, gyvūnų ragus, paukščių sparnus, įvairiausius gyvūnus, ir pan. Pavyzdžiui, virš Edvardo Juodojo Princo šalmo puikavosi leopardas.


                                         Edvardo Juodojo Princo šalmas ir heraldinė figūra

Pabaigai


Daugelis pripažįsta, kad Didysis šalmas tapo Brandžiųjų ir Vėlyvųjų viduramžių simboliu, nors jo populiarumas nebuvo toks jau ilgas ir tęsėsi maždaug nuo XIII a. vidurio iki XIV a. pabaigos.
Tuo pačiu metu buvo naudojami ir kiti šalmai, tačiau tik Didysis šalmas tapo visos riterijos „firminiu ženklu“, o jo forma domina žmoniją iki šiol. Ryškiai nuspalvinti ir heraldiniais simboliais papuošti didieji šalmai užburia spalvingumu ir tam tikra egzotika. Jie atrodo keistai lyginant su niūria viduramžių kautynių atmosfera.
Nors Didysis šalmas buvo išstumtas kitų, modernesnių šalmų, jis tapo svarbia pakopa šarvuotės evoliucijos istorijoje.

Pirmoji straipsnio dalis


į lietuvių kalbą išvertė "Istorijos įdomybės"
versta iš ludota.ru

***

 „Istorijos įdomybių“ arba vertėjo komentaras

Taip jau gavosi, kad istorinės rekonstrukcijos laikais ir man teko susidurti su šiuo šalmu, pasidaužyti su juo ne tik vasara, bet ir žiema. Pastebėjimai gana subjektyvūs, bet istorijos rekonstruktoriai visuomet gali pasidalinti savais.
Tad kokie jo pliusai ir minusai išbandžius gyvai? Kartą vienas kolega teisingai pastebėjo, kad su Didžiuoju šalmu esi nelyginant tanke. Visgi tikriausiai tai daugiau raito kario šalmas, o iš viršaus ir matomumas geresnis. Ant žirgų nejojau, tačiau iš pėsčiojo pozicijos matomumas geras tik žvelgiant daugmaž tiesiai. Tam, kad pamatyti kas darosi šonuose reikia sukti visą galvą ir jokie žvilgsniai „akies krašteliu“ čia mažai tepadeda. Tai tikriausiai minusas, kaip ir palyginti nemažas svoris. Po kelių suėjimų paskausdavo sprandą, kadangi esi užsimaukšlinęs ne tik šalmą, bet ir žiedinį „kapišoną“ + pošalmis. Kaip senovėje vyriokai galėjo kautis valandų valandas, lieka mįsle...
Iš kitos pusės šalmas saugo galvą išties idealiai. Smūgiai bumpsi tarytum už storos sienos. Rizika, kad sužalos veidą ar kažkaip pataikys į išpjovas akims – minimali ir veido sužeidimų galimybė kur kas mažesnė nei nešiojant atviro tipo šalmus. Nors viduramžių miniatiūrose sutinkami vaizdeliai su perskeltais kalaviju didžiaisiais šalmais, tam tikriausiai reikėjo milžiniškos jėgos ir išties kokybiško ginklo.
Vasara su tokiu šalmų karštoka, žiema iš po šalmo priekio varvėjo „kondensatas“. Tikriausiai viduje susidaro kažkoks mikoklimatas, todėl taip ir yra. O šiaip, nepaisant svorio ir riboto matomumo, tai išties geras ir saugus šalmas prie kurio galima ir reikia įprasti, tokių būdu sumažinant visus jo minusus. Juk galų gale visi kiti šalmai taipogi turi savo trūkumų ir niekad nereikia galvoti, kad tik tau vienam nepatogu, o visi kiti lyg ant sparnų.