2014 m. sausio 29 d., trečiadienis

Prancūziškoji pomirtinė santuoka

Prancūziškų pomirtinių santuokų (pranc. mariage posthume) tradicijos ištakų reikėtų ieškoti Pirmojo pasaulinio karo metais, kai išvykstantys į frontą kariai bei jų sužadėtinės raštiškai patvirtindavo, kad norės būti sutuokti netgi tuo atveju jei karys žus. Teigiama, kad kiekvienais karo metais valdžia gaudavo po keliasdešimt merginų ir moterų prašymų sutuokti jas su kritusiais mylimaisiais ir nemaža dalis šių prašymų buvo patenkinama. 

Viena svarbesnių priežasčių – moters nėštumas bei noras suteikti kūdikiui žuvusio tėvo pavardę. Kadangi to meto visuomenėje į nesantuokinius vaikus žiūrėta gerokai šnairiau nei mūsų laikais, negalima teigti, kad noras susituokti su negyvu asmeniu buvo tokia jau makabriška užgaida iš neturėjimo ką veikti.

1950 metais Pietų Prancūzijoje įvyko nelaimė kai Frežiuso mieste užtvankos griūties metu žuvo keli šimtai žmonių, o tarp jų ir neseniai susižadėjęs jaunuolis, kurio nelaimingoji nuotaka sukėlė ant kojų visą žiniasklaidą bei užsitikrino didžiulį visuomenės pritarimą pomirtinei santuokai. Šurmulys pasiekė ir patį šalies prezidentą Šarlį de Golį. Prancūzijos valdžia paniro į sudėtingą dilema...

Žinoma, karo metais tokia pomirtinių vedybų praktika egzistavo, tačiau karas yra karas. Žmonės eidavo į frontą nežinodami ar besugrįš, bet ar galima tokią tradiciją atgaivinti taikos metu ir pritaikyti civiliams? Visgi buvo nuspręsta, kad galima. Tais pačiais metais buvo priimtas atskiras „pomirtinių vedybų“ įstatymas, kuris numatė, kad norint sudaryti santuoka su negyvu asmeniu būtinos tam tikros  priežastys bei šalies prezidento leidimas. 

Kokios buvo tokios santuokos sąlygos, teisės ir tvarka?
  • pora turi būti susižadėjusi;
  • mirusio artimieji privalo duoti sutikimą tokiai santuokai;
  • sužadėtinės nėštumas ar kūdikio gimimas prieš vyro mirtį vertinamas kaip rimta priežastis santuokai, tačiau kartu su kitomis rimtomis priežastimis, o ne savaime;
  • pomirtinė santuoka gali būti užginčyta atsiradus kažkokiems įgaliotų asmenų liudijimams;

Procedūros tvarka:

Norint susituokti su negyvėliu reikia rašyti prašymą šalies prezidentui, kuris siunčia jį teisingumo ministrui, o tas – regiono prokurorui. Prokuroras ar jo įgalioti asmenys surenka visus duomenis ir tada prašymas siunčiamas atgal prezidentui, kuris, atsižvelgdamas į visas priežastis, sprendžią ar suteikti leidimą santuokai. Patenkinami toli gražu ne visi prašymai.
  • prieš santuoka skelbimas apie „vestuves“ turi būti iškabintas ant vietos teismo (ar rotušės, ar "metrikacijos biuro"...) sienų. Tai laikoma rimtu ketinimo tuoktis patvirtinimu;
  • santuoka vyksta prie mirusios „antrosios pusės“ nuotraukos, nors nebūtinai;
  • santuokos data registruojama atbuline tvarka, tai yra, prieš sutuoktinio mirtį;
  • pakeičiami ceremonijos žodžiai, vietoj jaunavedžių pasižadėjimo skaitomas prezidento įsakas;
  • Savaime suprantama, kad žiedą užsimauna tik gyvas sutuoktinis;
Teisės:
  • iškart po ceremonijos susituokęs žmogus automatiškai tampa našliu ir gali pretenduoti į valstybės teikiamas lengvatas ar pašalpą.
  • tačiau gyvas sutuoktinis negauna jokių paveldėjimo teisių į mirusiojo turtą;

     Nuotraukoje viršuje pomirtinės santuokos ceremonija Prancūzijoje.