2014 m. sausio 14 d., antradienis

Martynas Liuteris ir jo nuostatos prieš žydus

Žymus protestantizmo pradininkas Martynas Liuteris (1483 – 1546 m.) išgarsėjo ne tik savo religinėmis reformomis, bet ir 1543 m. parašytu veikalu „Apie žydus ir jų melą“ (vok. Von den Juden und ihren Lügen) , kuriame buvo reiškiamos Liuterio gyvenimo pabaigoje ypač sustiprėjusios nuostatos prieš žydus. Knygoje teigiama, kad žydai jau seniai nebėra Dievo išrinktoji tauta, kadangi per Jėzaus asmenį šią misiją perėmė krikščionys, kad atmetę Kristų judėjai virto „velniška paderme“ bei panašios idėjos. „Jie iki šiol nesuvokia už ką yra Dievo prakeikti taip didindami savo kančias. Iki šiol žydai neturi savo valstybės ir klajoja po pasaulį visur išlikdami svetimais“ - rašė Liuteris.

Kitoje knygos vietoje teologas kaltina žydus intrigomis, melu, pykčiu, amžinu pavydu visiems, vagystėmis. Vienintele išeitimi iš susidariusios padėties Liuteris mato savanoriškame arba netgi priverstiniame žydų krikšte. Tam jis siūlo tokius metodus: žydų namai ir sinagogos turi būti sugriautos arba sudegintos, būtina konfiskuoti visą religinę judėjų literatūrą, uždrausti žydams laisvai keliauti po šalį (o jeigu jie tai daro, leisti krikščionims juos plėšti nebijant bausmės), uždrausti palūkininkavimą ir atimti visus žydų turtus, priversti šią "tinginių tautą" dirbti sunkų fizinį darbą. „Tai ne kerštas, o Dievo valios įvykdymas“ – teigė Liuteris. 

Iliustracija viršuje: M. Liuterio knygos "Apie žydus ir jų melą" viršelis.