2014 m. sausio 25 d., šeštadienis

Karyboje įamžinta pagonybė

Trečiajame Reiche buvo pagaminti šeši sunkieji savaegiai pabūklai „Karlas“ (Gerät 040/041), kurie buvo skirti sunkiai prieinamų ir gerai įtvirtintų priešo pozicijų šturmui. Sunkiosios vikšrinės mortyros buvo 540 arba 600 mm kalibro, betoną pramušančiu sviedinių šaudė iki 4500 metrų, fugasiniu – iki 6700 m. 
 
Tačiau mane sudomino ne techninės charakteristikos, o tai, kad visi šeši pabūklai buvo pavadinti pagoniškų germanų dievybių vardais. Tiesa, iš pradžių pirmoji ir antroji mortyra gavo biblinius Adomo ir Ievos vardus, tačiau vėliau dėl kažkokių preižasčių buvo susietos su Baldru ir Votanu. Likusios keturios – Odinas (nors tai tas pats Votanas), Toras, Lokis, Ziu (pastarasis Skandinavijoje buvo vadinamas Tiuru).
Beje, rašydamas šias eilutes prisiminiau nacionalistinį austrų romantiką Gvidą fon Listą, kuris prasidėjus Pirmajam pasauliniui karui šlovino vokiškųjų kreiserių ir sausumos pabūklų ugnį, siedamas jų salves su senojo dievo Toro ugnimi. 

Iliustracija: "Senieji dievai" ugnies pozicijose.