Trečiajame
Reiche buvo pagaminti šeši sunkieji savaegiai pabūklai „Karlas“
(Gerät 040/041), kurie buvo skirti sunkiai prieinamų ir
gerai įtvirtintų priešo pozicijų šturmui. Sunkiosios vikšrinės
mortyros buvo 540 arba 600 mm kalibro, betoną pramušančiu
sviedinių šaudė iki 4500 metrų, fugasiniu – iki 6700 m.
Tačiau mane sudomino ne
techninės charakteristikos, o tai, kad visi šeši pabūklai buvo
pavadinti pagoniškų germanų dievybių vardais. Tiesa, iš pradžių
pirmoji ir antroji mortyra gavo biblinius Adomo ir Ievos vardus,
tačiau vėliau dėl kažkokių preižasčių buvo susietos su Baldru
ir Votanu. Likusios keturios – Odinas (nors tai tas pats Votanas),
Toras, Lokis, Ziu (pastarasis Skandinavijoje buvo vadinamas Tiuru).
Beje, rašydamas šias
eilutes prisiminiau nacionalistinį austrų romantiką Gvidą fon
Listą, kuris prasidėjus Pirmajam pasauliniui karui šlovino
vokiškųjų kreiserių ir sausumos pabūklų ugnį, siedamas jų
salves su senojo dievo Toro ugnimi.
Iliustracija: "Senieji dievai" ugnies pozicijose.
