2014 m. sausio 20 d., pirmadienis

Apie praėjusių amžių pornokūrėjus (N - 18)

Pornuškė per, taip sakykim, meninės išraiškos priemones – ne tik antrosios XX a. pusės reiškinys. Lytiniai santykiai įvairiomis pozomis vaizduoti dar Senosios Indijos architektūroje, sakoma, kad pornografiniai užrašai ir vaizdiniai negrabia ranka maliavoti ant antikinių miestų sienų, jie buvo sutinkami ir dailininkų freskose. Krikščioniški viduramžiai pristabdė tokio meninio žanro plitimą, nors kas ten žino kaip buvo pačiuose žemiausiose visuomenės lygmenyse. 

Atviresni ir netgi visiškai atviri vaizdeliai grįžta į Europos dailę kartu su Renesansu. Savo piešiniais bei graviūromis knygas iliustravo italų dailininkas Agostinas Karačis (1557 – 1602 m.), kiti tuometinio meno atstovai. Ypač šioje srityje pasižymėjo Alžyre gimęs prancūzų dailininkas Eduardas Anri Avrilis (1843 – 1928 m.), kuris to meto erotinius romanus iliustruodavo ne tik heteroseksualiais santykiais, bet nesibodėjo papaišyti ir homoseksualių, ar netgi zoofiliškų scenų. Žinoma, tokia kryptis dailėje patiko toli gražu ne visiems, tad vargšui knygų iliustratoriui turėjo būti labai nelengva.
Kadangi čia ne koks pornoblogas, tai iliustracijų nebus. Sudėsiu tiesiog nuorodas į šių pornokūrėjų galerijas. O menas tai ar nesvietiška bjaurybė – tegul kiekvienas sprendžia pagal savo padorumo ir sugedimo laipsnį.
Iliustracija viršuje: vienas nekalčiausių Avrilio paveikslų „De figuris Veneris“.