2013 m. gruodžio 6 d., penktadienis

Žmonos pardavimas Anglijoje

Maždaug XVII a. pabaigoje Anglijoje gimė keistas paprotys – žmonos pardavimas. Nors pats pavadinimas skamba gana vergvaldiškai, faktiškai tai buvo skyrybos abiejų pusių pageidavimu.
Paprotys gimė tais laikais kai oficialiai išsiskirti vargingesnių sluoksnių atstovams buvo beveik neįmanoma, kadangi skyryboms reikėjo nurodyti rimtą priežastį, procesas truko labai ilgai, kainavo jis be galo brangiai, o ir daugelis sutaupiusiųjų bylų buvo netgi nenagrinėjamos. Juk kam senovėje rūpėjo kažkokios mužikų problemos? 

Paprastai žmonos pardavimas vyko taip: vyras atveda savo žmoną už pavadžio į viešą vietą ir parduoda ją tam kas pasiūlo didesnę kainą. Suma neretai buvo labai simbolinė, nors kartais siekė ir 100 svarų (tuo metu labai dideli pinigai). Savaime suprantama, valstybė tokių „skyrybų“ nepripažino, tad pirkėjai buvo baudžiami už gyvenimą su svetimomis žmonomis. Nors paprotys buvo labiausiai paplitęs neturtingųjų tarpe, tačiau žinomi atvejai kuomet turtingesnieji nusipirkdavo varguolių žmonas. 1832 m. „Džentelmenų žurnale“ buvo aprašyta istorija apie tai kaip kažkoks hercogas Čandosas už pusę kronos nusipirko mušamą arklininko žmoną, kurią vėliau (po jos vyro mirties) oficialiai vedė. Kai kada žmonos pačios troško būti simboliškai parduotos, kad išvengtų nepakeliamų gyvenimo sąlygų su nemylimu vyru. Būta ir taip, kad žmonos pardavimas buvo sąlygotas abipusės naudos: vyras gauna gerą pinigų sumą ir atsisako nuo bet kokių pretenzijų į žmoną, o ji persikelia pas meilužį.

1696 m. teismas skyrė baudą žmogui, kuris neteisėtai gyveno su kito vyro žmona. Buvo nustatyta, kad jis ją nusipirkęs iš teisėto vyro už 2 svarus. 

Nuošalesnėse Anglijos vietovėse prekyba žmonomis vyko kone oficialiai, kadangi vietos teisėjai bei dvasininkai žinojo apie paprotį ir užmerkdavo į jį akis. 1819 metais vienas Ešburno teisėjas bandė sutrukdyti tokiai skyrybų formai, tačiau buvo nugintas minios. Po šio įvykio teisėjas svarstė, ar turįs jis teisę trukdyti taip stipriai liaudyje įsitvirtinusiam papročiui?

Įdomu tai, kad žmonos pardavimo paprotys įsitvirtino būtent Anglijoje, o Škotijoje ir Velse užfiksuota tik po kelis atvejus. Beje, 1828 m. Škotijoje žmonos pardavėjas buvo viešai prikultas. 

Antroje XIX a. pusėje pažangioji anglų visuomenė suaktyvina kovą su žmonų pardavinėtojais. Šalies teisėjai buvo raginami su šaknimis išrauti liaudyje įsišaknijusį liaudyje mitą, kad pardavus žmoną galima išsiskirti (beje, tamsiausi visuomenės sluoksniai tuo mitu nuoširdžiai tikėjo ir negalvojo darą kažką nusikalstamo). Pradėtos taikyti didžiulės baudos ar net laisvės atėmimas (tiesa, iki pusės metų). Atskiri žmonų pardavimo atvejai buvo aprašomi net XX a. pradžioje. 

Iliustracija: žmonos pardavimo paprotys Anglijoje. 

Panašus straipsnis: