2013 m. gruodžio 30 d., pirmadienis

Tėvas Laikas - amžinojo metų virsmo personifikacija

Europos folklore bei literatūrinėje tradicijoje kartais sutinkamas žilabarzdis Tėvas Laikas – nenumaldomai bėgančių dienų, metų, mėnesių, amžių personifikacija. Kai kada Tėvas Laikas tapatintas su itin archajišku, iš Chaoso gimusiu senųjų graikų dievu Chronu, o kai kada – su smėlio laikrodį laikančiu ir dalgį nešančiu Saturnu.
Vėliau Tėvas neretai vaizduotas su mažu vaiku ant rankų kas reiškia Naujųjų metų atėjimą visaapimančio Laiko akivaizdoje. 



Įdomu tai, kad šioje simbolikoje nukaršęs Tėvas Laikas laiko pats save jauną, o Jaunasis Laikas vėl turės pereiti visus augimo, brandos ir senėjimo etapus, kurių pabaigoje ant pasenusio Laiko rankų vėl supsis Naujasis mažylis.
Tėvas Laikas - labai archetipinis personažas. Jis nepriklauso jokiam mitologiniam panteonui ir veikiau yra daug senovinių pagoniškų atributų savyje apjungęs kiek vėlyvesnės vaizduotės kūrinys.