2013 m. gruodžio 24 d., antradienis

Paslaptingoji pasakos "Sniego karalienė" simbolika

1845 metais pirmą kartą išleista danų rašytojo Hanso Kristiano Anderseno pasaka „Sniego karalienė“ iki mūsų dienų susilaukia daugybę interpretacijų bei joje užslėptos simbolikos aiškinimų. Kadaise vienoje iš savo rašliavonių bandžiau trumpai panagrinėti įdomias šios sudėtingos pasakos detales, tačiau visai neseniai atradau išsamesnį patikusį tekstą, dalinai remdamasis kuriuo surašiau savąjį. Manau, kad Kalėdų savaitei, ir ypač Kūčių vakarui, jis tinka kaip niekad.


Įžangoje į pasaką apie Sniego karalienę aprašomas kreivą, tiesą iškraipantį veidrodį sukūręs piktasis trolis. Trolio mokiniai panūdo užkelti melo veidrodį į patį dangų ir pasišaipyti iš angelų, tačiau jis išslydo jiems iš rankų ir dužo į daugybę šukių. Kai kuriuos žmones pervėrė tos šukės, dėl ko jų širdys ėmė virsti ledu...

Viename iš gražių miestelių gyveno berniukas ir mergaitė, Kajus ir Gerda, mylintys vienas kitą kaip brolis ir sesuo. Kartą Kajus meta iššūkį tolimoje Šiaurėje gyvenančiai Sniego karalienei, tačiau ir į jo akis bei širdį patenka lediniai trolio veidrodžio kristalai. Kajus pasidaro nesukalbamas, bejausmis ir piktas, jis prikabina savo roges prie Sniego karalienės rogių, kuri jį nusineša į savo rūmus. Čia, pabučiuotas jos ledinėmis lūpomis, herojus užmiršta visą savo praėjusį gyvenimą.

Sniego karalienė – mirties ir žiemos valdovė, Sniego raganą, kurios atspindžius galima aptikti pagoniškoje skandinavų mitologijoje. Jos karalystė – ledinės, bejausmės erdvės, tam tikras anapusinis pasaulis už mirties slenksčio, tad Kajų, patekusį į sniego ir ledo karalystę, artimieji laiko žuvusiu ir prarastu amžiams.

Sniego karalienė įkūnija absoliutų šaltį ir ledinį bejausmį grožį. Ji sėdi soste ant užšalusio ežero prie vadinamojo „proto veidrodžio“. Taigi, simbolikos tyrinėtojai Sniego karalienę sieja ne tik su žiemos ir tamsos stichija, bet ir su tam tikra paslaptinga ledinės amžinybės būsena, šalta kerų karalyste, pačiu tamsiausiu metų laikotarpiu, tai yra, žemiausių Žiemos saulėgrįžos tašku.

Sniego karalienės rūmuose belaisvis Kajus iš ledo kristalų be perstojo dėlioja žodį Amžinybė, tačiau jam to niekaip nepavyksta padaryti, kadangi jis dar ne visai pavirto šio Ledinio pasaulio dalimi. Norėdamas priartėti prie šaltos Sniego karalienės amžinybės, Kajus stengiasi sudėlioti žodį, tačiau nesuvokia, kad pasaulio pilnatvės žmogui negalima perprasti be jausmų, vien tik šalto, absoliutaus proto pastangomis.

Sniego karalienei Andersenas priešpastato Kajų atvykstančios gelbėti Gerdos vaizdinį, kuris pasakoje simbolizuoja jaunystę, šilumą, meilę ir ištikimybę. Beje, būtent Gerdos vardą šiai herojei pasakininkas parinko tikriausiai neatsitiktinai.

Germaniškas vardas Gerda reiškia globą ir apsaugą. Skandinavų mitologijoje milžinė Gerda (Gerðr) kartais įvardijama kaip žemės ir derlingumo personifikacija, kurios nuostabios rankos apglėbia dangų ir jūrą. Iš čia ir sąsajos su Žemės deivėmis Irta, Erda, Jorde, pačia žeme (angl. earth). Vokietijoje vardas Gerda dažniausiai žinomas kaip vardo Gertrūda (germ. „stipri ietis“) trumpinys, kas galėtų būti nuoroda į aktyvųjį Gerdos pradą (Kajus pasakoje – gana pasyvi asmenybė). Gerda simbolizuoja veržlią jaunatvišką jėgą, pavasarį ir tam tikrą gyvybės impulsą, kuris visuomet ištirpdo ledus bei prikelia pasaulį naujam gyvenimui.

Taigi, aktyvioji Gerda išvyksta ieškoti savo draugo Kajaus į sniego ir ledo karalystę. Ji sutinka daug įvairių personažų, perplaukia per stebuklingą upę, klaidžioja šaltomis Laplandijos platybėmis ir pagaliau pasiekia savo kelionės tikslą. Pamačiusi bejausmį Kajų Gerdą pravirksta. Šiltos ašaros ištirpdo ledo gabalą Kajaus širdyje, o stebuklingi galvosūkio kristalai patys susidėlioja į žodį „Amžinybė“. Tačiau šįkart Kajui atsivėrusi amžinybė yra ne ledinė ir bejausmė, o susijusi su atgimimu, atsinaujinimu ir amžinuoju gyvenimu. Sniego karalienės kerai išsisklaido, jaunuoliai grįžta namo. Pasaulį apgaubia šiluma ir pavasaris.

Kaip jau minėta, Kajus pasakoje gana pasyvus personažas, tačiau ir jo asmenybėje galima įžvelgti nemažai mitologinių paralelių. Atsiminkime, kad ir mitą apie skandinavų grožio bei džiaugsmo dievą (kuris neretai siejamas su soliariniais kultais) Baldrą.

Baldras, kaip ir Kajus, taipogi buvo klastingai pervertas stebuklinga strėle ir įkalintas tamsiosios deivės Helės karalystėje. Skandinavai tikėjo, kad Baldrui patekus į tamsos pinkles ateis baisusis Ragnariokas, Laikų pabaiga, o jam ištrūkus – Pasaulis atgims nauju gyvenimu.
Šiaurės germanų kalbose vardas Kajus (Kai) reiškė „raktų saugotoją“, o lotynų tradicijoje - sietas su sąvokomis „džiaugsmas“, „laimė“, tai yra, simbolinėmis prasmėmis, artimomis dievo Baldro įvaizdžiui.

Beje, požemiuose ar pilies bokšte įkalintos jaunystės vaizdinys gana dažnas Europos tautų folklore, tik įkalinta dažniausiai būna jauna gležna gražuolė, kurią išlaisvinti atvykstą dailusis riteris ar šaunus jaunikaitis.

Tad kokią žinią mums siunčia pasaka apie Sniego karalienę? Žinoma, paviršiniame lygmenyje tai gėrio triumfas prieš blogį, tačiau į tekste užkoduotą simboliką galima žvelgti ir kaip į pavasario jėgų pergalę prieš žiemą, kaip į stiprių ir nuoširdžių jausmų pergalę prieš ledinį sustabarėjimą, kaip į tiesos pergalę prieš melą bei „kreivus veidrodžius“. O pačiame kūrinyje krikščioniški motyvai persipina su pagonišku fantastinių būtybių bei simbolių pasauliu. Pasaka apie Sniego karalienę taipogi atkartoja tradicinėje europiečio pasaulėjautoje užkoduota mitą apie naujos Saulės gimimą tamsiausioje metų akimirkoje, tai yra, - paslaptingą Žiemos saulėgrįžos misteriją.

Sakoma, kad prieš pat savo mirtį 1875 m. Hansas Kristianas Andersenas sušnabždėjo, kad jo pasiimti atvyko pati Sniego karalienė. Galbūt tai ir mitas, tačiau puikiai iliustruojantis turtingą, vidinių simbolių kupiną šio pasakininko pasaulį...

Ramaus ir paslaptingo Kūčių vakaro! 

-----