2013 m. gruodžio 20 d., penktadienis

Mitas apie šarvuotų riterių nerangumą

Iš mokyklos laikų atsimenu plačiai paplitusį mitą, kad plokštiniais šarvais vilkintys riteriai buvo itin nerangūs. Esą nukritę jie be kitų pagalbos negalėję atsikelti, šarvai buvę nepakeliamai sunkūs, o pats karys kovos lauke judėjo kampuotai ir labai nerangiai. Užsiimantiems istorine rekonstrukcija nieko naujo nepasakysiu, tačiau visiems kitiems istorijos mėgėjams, manau, bus įdomu...
Senovėje šarvai buvo kuriami ne tik, kad saugotų nuo kalavijo ar kitokio ginklo smūgio, bet ir, kad kaip galima mažiau varžytų kario judesius.


Žinoma, metalas yra metalas ir kaip Holivudo filmuose nepaskraidysi, tačiau ir ant nugaros apversto bejėgio vabalo efekto nebuvo.

Žemiau pateiktame prancūziškame filmuke du herojai vilki tikslias lakštinių XV a. šarvų kopijas. Kaip matome, šarvuoto riterio mobilumas buvo kur kas didesnis nei įprasta manyti ir taip apsirėdęs karys gana lengvai pasikelia nuo žemės, nesunkiai lipa kopėčiom, šokinėja ir netgi verčiasi kūliais. Jokio judesio nereik daryti per prievartą ir kautis su tokiais šarvais nereikia jokių antgamtinių pastangų.

Antrojoje filmuko dalyje parodyti kai kurie techniniai vidurmažiškų kautynių veiksmai, kas irgi laužo populiarų mitą, kad ištobulinta kovos technika šaltaisiais ginklais būdinga tik Rytams, o europiečiai neva daužėsi bet kaip ir kur papuola, pasikliaudami tik fizine savo jėga.