2013 m. gruodžio 23 d., pirmadienis

Mėtymasis sniego gniūžtėmis

Istoriškai mėtymasis sniego gniūžtėmis buvo žinomas visur kur tik žiemos laiku iškrisdavo sniego, tačiau dažniausiai taip pramogauja vaikai.
Tikriausiai kiekvienas dar iš mokyklos laikų atsimena kaip pertraukų tarp pamokų metu išbėgę į kiemą vaikai pasidalindavo į kelias kovojančias komandas ir apmėtydavo vienas kitą šiais iš sniego sulipdytais gumulais. Buvo ir tokių atvejų kai jokių komandų nebuvo, o, kaip sakant, „kiekvienas už save“... 

Žinoma, neapsieita ir be praskeltų lupų, sugurintų nosių ir išdaužytų langų. Kai kas įsigudrindavo pasidaryti itin kietas ledo gniūžtes, ir jei su tokia kam pataikydavo per dantis, tai paskui gero nelauk. Verkiantis „priešas“ paprastai pasiskųsdavo mokytojui, tas kai kada pranešdavo kaltininko tėvams su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis.

Taisyklių buvo prisigalvojama visokių ir labai įvairių. Specialiai aptariama kada „reikia mirti“ (mirti niekas nenorėjo net jei nugara balta po pataikymų) ir kada jau galima „atgyti“, kartais buvo rengiamas ištisų sniego tvirtovių šturmas su visomis taktinėmis vaikiškomis gudrybėmis.

Na, o čia parinkau keletą senųjų nuotraukų bei piešinių, liudijančių, kad šis linksmas, bet neretai ir pavojingas žaidimas buvo populiarus visais laikais. 


1400 m. piešinys (Italija)


1785 m. piešinys (Anglija?)


XIX a. pab. ar XX a. pradž. piešinys (Vokietija)


 Kalėdinis 1907 m. atvirukas (Anglija arba JAV)


Maždaug to paties laikotarpio vokiškas atvirukas.


Rusiškas kalėdinis atvirukas (cariniai laikai).


1925 m. nuotrauka (JAV).


Vokiečių kariai mėtosi sniego gniūžtėmis. 


Mūsų laikai...



--------------