2013 m. gruodžio 7 d., šeštadienis

"Flandrijos laukuose"

Palyginus su Antruoju pasauliniu karu, Pirmasis pasaulinis rečiau atsimenamas ir aprašomas, bet tai buvo tikra pirmosios XX a. pusės istorijos drama, kurioje dalyvavo ir lietuviai. Didžiosios Lietuvos kariai kovėsi carinės Rusijos imperijos kariuomenės gretose, o mažlietuviai buvo šaukiami į kaizerinę. Kadangi Pirmojo pasaulinio tema šiuo metu mane ypač domina, tai kartkartėm pasidalinsiu visokiomis perskaitytomis ar dokumentiniuose filmuose pamatytomis įdomybėmis šia tema. Šįkart apie garsų Pirmojo pasaulinio karo eilėraštį „Flandrijos laukuose“ ir jo parašymo aplinkybes. 

Vakarų fronte besikaunančios ekspedicinės Kanados kariuomenės gretose tarnavo karininko laipsnį turintis karo chirurgas Džonas MakRajus, dienomis ir naktimis netoli priešakinių pozicijų operuojantis sunkiai sužeistus karius. 1915 m. balandžio pabaigoje Antrojo mūšio prie Ipro metu vokiečiai be perstojo puolė kanadiečių apkasus naudodami ne tik kulkosvaidžius ir artileriją, bet ir mirtinas dujas. Daugiau nei dvi savaites Kanados kariai iš visų jėgų gynė savo pozicijas ir neleido vokiečiams prasiveržti. Laiške savo motinai MakRajus rašė, kad šios nesibaigiančios vokiečių atakos virto tikru košmarų: „Ištisas septyniolika dienų nebuvo nė ramios minutės be šūvio“. Gegužės pradžioje sprogusio sviedinio skeveldra mirtinai sužeidė MakRajaus draugą leitenantą Aleksį Hemerį, prie kurio kapo MakRajus ir sukūrė žymųjį eilėraštį „Flandrijos laukuose“ (pažodinis vertimas):

Flandrijos laukuose supuojas aguonos

Tarp eilėmis stovinčių kryžių

Žymėdamos vietą, kur mes gulime

O danguje skraido kregždės,

jų drąsų klegesį slopina pabūklų gausmas.

Mes mirę. Ne taip seniai

gyvenome, regėjom aušras, degančius saulėlydžius

Mylėjome ir buvome mylimi, bet dabar mes gulime

Flandrijos laukuose.

Paimkite iš mūsų rankų

Kovos su priešu deglą,

Jis - jūsų, iškelkit jį aukštai.

Ir jeigu jus paminsite mūsų tikėjimą -

tikėjimą tų, kurie žuvo.

Mes negalėsime ramiai ilsėtis, nors aguonos žydi

Flandrijos laukuose.


Bet kodėl būtent aguonos?
Sakoma, kad aguonų sėklos gali ilgai gulėti žemėje kol ji nėra judinama. Tačiau užtenka ją sujudinti ir ryškiasplaviai žiedai pradeda stiebtis link saulės. Be to, aguonų spalva primena kraują. Tad sviedinių sprogimų suartoje žemėje aguonos dažnai buvo vienintelis augalas, kuris augo ant čia pat palaidotų karių kapų.

1915 m. eilėraštis buvo išspausdintas viename iš leidinių ir tapo neįtikėtinai populiariu. 1918 m. pradžioje poetas ir gydytojas Džonas MakRajus mirė nuo karių tarpe pasitaikančios sunkios plaučių uždegimo formos taip ir nesulaukęs karo pabaigos. Eilės „Flandrijos laukuose“ (kurios vėliau tapo dainos žodžiais) yra tam tikras visų žuvusių Vakarų fornto kovose pagerbimo himnas, o aguonų žiedai – jų pasiaukojimo simbolis. 


Flandrijos laukai tuomet


 Flandrijos laukai mūsų dienomis