2013 m. gruodžio 13 d., penktadienis

Baltijos švedai - istorinė mažuma Estijoje

XIII a. į vakarinės dabartinės Estijos sritis ir greta esančias salas ėmė keltis švedų kolonistai, kurie vėliau tapo žinomi Livonijos švedų, pakrančių švedų, salų švedų, arba Estijos švedų pavadinimu. Iki pat Antrojo pasaulinio karo Estijos švedai sudarė palyginti ženklią Estijos gyventojų mažumą, o nuo pat viduramžių kartu su Baltijos vokiečiais įnešė reikšmingą indėlį į krašto ekonomiką. 


1561 – 1721 m. dabartinės Estijos žemes valdė Švedija, tad kolonistų dar labiau pagausėjo. XVII a. jų buvo apie 12 000 (nuo 5 iki 10 proc. visų Estijos gyventojų). Savo metu kai kuriose Estijos salose (pavyzdžiui, Ruhnu ir Vormsio salose) vietos švedai sudarė absoliučią gyventojų daugumą. Skirtingai nuo Rusijos imperijos sudėtyje esančios Suomijos, Estijoje švedų kalbai nebuvo suteiktas oficialus statusas. Maža to, carienės Jekaterinos II laikais tam tikros vietos švedų grupės buvo paskelbtos „nepatikima mažuma“ ir iš Hyjumos salos perkelti į Ukrainą. Likę švedai vokietėjo arba maišėsi su estais, todėl jų skaičius mažėjo. 1934 m. Estijos Respublikos surašymo duomenimis šalyje gyveno pusaštunto tūkstančio švedų, kurie gimtąją kalba laikė švedų kalbą (0.7 proc. visų gyventojų). Prasidėjus sovietų okupacijai absoliuti dauguma Estijos švedų pasitraukė į Vakarus.

Baltijos švedai kalbėjo įvairiomis vietos tarmėmis, kurios buvo panašios į Rytų Švedijos tarmes. Estijoje mūsų dienomis liko apie šimtas žmonių, kurie kalba tais dialektais (pačioje Švedijoje – apie tūkstantis). 1988 m. Estijoje įsteigta kultūrinė Baltijos švedų draugija, pagrindinė kurios užduotis išsaugoti ir puoselėti tradicinę vietos švedų kalbą bei kultūrą. 

Iliustracija: Livonijos švedai. 


Estijos švedų gyvenamos sritys.

Estijos švedų bendruomenės puslapis (švedų, estų ir suomių k.)