XIII a. į vakarinės dabartinės Estijos sritis ir greta esančias
salas ėmė keltis švedų kolonistai, kurie vėliau tapo žinomi
Livonijos švedų, pakrančių švedų, salų švedų, arba Estijos
švedų pavadinimu. Iki pat Antrojo pasaulinio karo Estijos švedai
sudarė palyginti ženklią Estijos gyventojų mažumą, o nuo pat
viduramžių kartu su Baltijos vokiečiais įnešė reikšmingą
indėlį į krašto ekonomiką.
1561 – 1721 m. dabartinės Estijos žemes valdė Švedija, tad
kolonistų dar labiau pagausėjo. XVII a. jų buvo apie 12 000 (nuo 5
iki 10 proc. visų Estijos gyventojų). Savo metu kai kuriose Estijos
salose (pavyzdžiui, Ruhnu ir Vormsio salose) vietos švedai sudarė
absoliučią gyventojų daugumą. Skirtingai nuo Rusijos imperijos
sudėtyje esančios Suomijos, Estijoje švedų kalbai nebuvo
suteiktas oficialus statusas. Maža to, carienės Jekaterinos II
laikais tam tikros vietos švedų grupės buvo paskelbtos „nepatikima
mažuma“ ir iš Hyjumos salos perkelti į Ukrainą. Likę švedai
vokietėjo arba maišėsi su estais, todėl jų skaičius mažėjo.
1934 m. Estijos Respublikos surašymo duomenimis šalyje gyveno
pusaštunto tūkstančio švedų, kurie gimtąją kalba laikė švedų
kalbą (0.7 proc. visų gyventojų). Prasidėjus sovietų okupacijai
absoliuti dauguma Estijos švedų pasitraukė į Vakarus.
Baltijos švedai kalbėjo įvairiomis vietos tarmėmis, kurios buvo
panašios į Rytų Švedijos tarmes. Estijoje mūsų dienomis liko
apie šimtas žmonių, kurie kalba tais dialektais (pačioje
Švedijoje – apie tūkstantis). 1988 m. Estijoje įsteigta
kultūrinė Baltijos švedų draugija, pagrindinė kurios užduotis
išsaugoti ir puoselėti tradicinę vietos švedų kalbą bei
kultūrą.
Iliustracija: Livonijos švedai.
Estijos švedų gyvenamos sritys.
Estijos švedų bendruomenės puslapis (švedų, estų ir suomių k.)
