2013 m. gruodžio 12 d., ketvirtadienis

Apie unikalią finougrų dainę Lariną Paraskę

1833 metų sausio 8 d. netoli Sankt-Peterburgo stačiatikybę priėmusių finougrų ižorų valstiečių šeimoje gimė Praskovja Nikitina, vėliau išgarsėjusi Larinos Paraske slapyvardžiu.
Nuo pat mažų dienų mergaitė girdėdavo ir įsimindavo senovines savo tautos dainas (runas), vėliau ištekėjo už laisvo valstiečio Gavrilos Stepanovo, kuris išpirko ją iš baudžiavos.
Dainininkės ir vietos folkloro žinovės talentą pastebėjo tuometiniai finougrų tradicijų rinkėjai, kurie naujuoju pseudonimu pasivadinusiai Praskovjai mokėjo tam tikrą užmokestį bei kvietė ją atlikti senųjų liaudies dainų. 


Atlyginimas buvo nedidelis, tad Paraskės šeima sunkiai sudurdavo galą su galu. Nepaisant to, apie ją rašė laikraščiai, dailininkai tapė jos portretus, o 1890 m. senoji Praskovja buvo pakviesta į Helsinkį kur jos klausėsi žymūs to meto kultūros veikėjai. 1893 m. buvo išleistas pirmasis Larinos Paraskės dainų rinkinys, tačiau po metų ji mirė nuo sunkios ligos. Populiarumas neatnešė Praskovjai nei pinigų, nei didžiulės šlovės. 

O apie ją nusprendžiau parašyti todėl, kad ši moteris pasižymėjo unikaliu talentu bei atmintimi. Atmintinai mokėti keliasdešimt tūkstančių senųjų dainų, eilių, raudų ir tt., žinote, yra kažkas. Tiesiog vaikščiojantis liaudies kultūros lobynas.
Mūsų dienomis Larinai Paraskei statomi paminklai ir kabinamos atminimo lentos, kas puikiai liudija, kad tautos atmintyje vietos yra ne tik politikams, karvedžiams, ar mokslo aukštuomenės atstovams. 

Nuotraukoje viršuje - Larina Paraske.