2013 m. gruodžio 11 d., trečiadienis

Apie kalikas – keliaujančius rusų dainius

Kalikomis Rusioje buvo vadinami keliaujantys dainiai, kurie vaikščiojo iš miesto į miestą, iš kaimo į kaimą, dainuodavo senovines dainas (bylynas) ir pasakodavo žmonėms apie „senuosius laikus“.
Manoma, kad žodis kalika kilo nuo romėniškų sandalų pavadinimo (lot. Caligae) ir reiškė į Šventąją Žemę keliaujančius maldininkus. Šie rusų piligrimai šaltiniuose minimi dar XII a. pradžioje.
Kai kurie jų iš tiesų pabuvoję „šventose vietose“ grįždavo į tėviškę ir vaikščiodami per žmones mokė juos tikėjimo bei dorovės. Kalikos daug žinojo, matė ir girdėjo, todėl paprasta liaudis žvelgė į kalikas su didžia pagarba, juos šelpė bei klausė patarimo. 
 
Senojo rusų miesto Vladimiro statutas kalikas priskyrė ne elgetoms ir valkatoms, o dvasingiems žmonėms.
Kalikoms priskiriama išmintis ir netgi gebėjimas pranašauti bei daryti stebuklus pradėjo atsispindėti ir rusų tautosakoje, kurioje sutinkami kalikos-milžinai arba stebuklingų jėgų didvyriui galintys suteikti gerieji žilabarzdžiai klajūnai. Pavyzdžiui, žymioje bylynoje apie Ilja Muromietį stebuklingų galių jam suteikia būtent kalikos.
Kalikos vaikščiojo po vieną arba grupelėmis, su savimi nešiojo kankles ar kitus muzikos instrumentus, mokėjo daugybę senų dainų, žinojo senuosius papročius. Keliaujantys Rusios dainiai šen bei ten buvo sutinkami netgi iki pat XIX a.
Beje, visais laikais būta ir netikrų kalikų, perėjūnų ir valkatų, kurie ėjo per žmones skelbdamiesi atvykę iš „šventų vietų“, nors nemokėjo nei senovės dainų, nei žinojo senuosius papročius. Neretai šie bastūnai buvo luoši ir gyvendavo tik iš išmaldos, dėl ko vėliau liaudyje žodis kalika / kaleka ėmė reikšti luošą elgetą. 
Iliustracija: apie senuosius laikus dainuojantis aklas kanklininkas (1887 m. A.Riabuškino paveikslas).