2013 m. gruodžio 17 d., antradienis

80 cm Kanone "Dora"

1941 m. Vokietijoje pagaminta gigantiška, geležinkelio bėgiais važinėjanti 80 cm kalibro patranka, kuri buvo praminta Dora. Savo galingais šūviais pabūklas turėjo triuškinti fortifikuotus priešo įrengimus bei tapti svarbiausiu miestų apgulties ginklu.
Tais pačiais metais „Dora“ buvo išbandyta poligone, o po to perkelta į Krymą kur turėjo palaikyti Sevastopolio šturmą.


Milžiniškos patrankos pervežimas, paruošimas kovos veiksmams ir kita eksploatacija kainavo didžiulius pinigus, milijonus reichsmarkių. „Dorai“ reikėjo tiesti specialius bėgius, kelias savaites užtrukdavo atskirai atgabentų dalių surinkimas ugnies pozicijoje, nuolatinį patrankos aptarnavimo personalą sudarė mažiausiai 250 karių. Be to, „Doros“ prieigas saugojo kelios sargybos kuopos bei priešlėktuvinės apsaugos daliniai. 

1350 tonų sveriantis pabūklas šaudė 7 tonų svorio sviediniais, kurie galėjo pasiekti taikinius esančius net už 40 km nuo pačios patrankos. Nepaisant to, kad „Doros“ sviedinys galėjo sutrupinti 1 metro storio metalo ir net iki 7 metrų storio betono konstrukcijas, griozdiškas pabūklas tegalėjo iššauti tik 2 šūvius per valandą, o po 300 šūvių gigantišką 32 metrų ilgio vamzdį reikėjo keisti. 


Daug trūkumų išryškino ir stebuklingo superginklo panaudojimas kovos sąlygomis. Kadangi „Dora“ šaudė dideliu atstumu, pataikyti į konkretų taikinį buvo be galo sunku. "Doros" personalas orientuodavosi į už keliasdešimt kilometrų esantį didžiulį plotą, nes iš tokio masyvaus pabūklo taikytis į smulkesnius objektus būtų bergždžias dalykas. Išryškėjo ir kitos negerovės. „Doros“ sviediniai trupino požeminius priešo įtvirtinimus tik tuo atveju jei pataikydavo į juos tiesiogiai. Kitu atveju sprogimai drebino žemę, tačiau bunkeriai stovėjo kaip stovėję. Apie brangią „Doros“ eksploataciją ir nepateisintas viltis savo dienoraštyje rašė feldmaršalas Erichas fon Manšteinas. Užrašuose jis užsimena, kad iš visų iššautų beveik 50 sviedinių tiksliai pataikyta buvo tik kartą. 

Po Sevastapolio apgulties „Dora“ panaudota Leningrado mūšyje, vėliau buvo taisomas nusidėvėjęs vamzdis. Karo pabaigoje vokiečiai planavo pasitelkti „Dorą“ Didžiosios Britanijos pakrančių apšaudymui reaktyviniais sviediniais, tačiau tai taip ir liko neįgyvendintais planais.
1945 metų pabaigoje susprogdintos „Doros“ liekanas aptiko amerikiečių kariuomenės daliniai.

Įdomesni faktai:

  • pirminis patrankos tikslas – griauti prancūzų Mažino linijos įtvirtinimus, tačiau čia ji panaudota nebuvo.
  • pabūklas gavo Doros pravardę vyriausio konstruktoriaus žmonos garbei.
  • „Dora“ turėjo savo „brolį - dvynį“ - kiek vėliau pagamintą patranką „Gustavą“.
  • „Doros“ personalui vadovavo artilerijos pulkininkas.
  • Patį patrankos aptarnavimo personalą sudarė ne tik kariai-artileristai, bet ir maskuotės kuopa, transporto batalionas, lauko virtuvė ir duonos kepykla, pašto tarnyba bei kelios dešimtys civilių inžinierių.