2013 m. lapkričio 23 d., šeštadienis

„Vilko kilpa“ - senas vilkų medžiojimo įrankis (+ foto)

Vilko kilpa arba vilko kablys (vok. Wolfsangel) – senas viduramžių įtaisas vilkams medžioti, kurį sudarė trys dalys: „Z“ raidės formos kablys, grandinė ir dar vienas pusmėnulio formos kablys.
Pusmėnulio formos kablys buvo užmetamas ant medžio šakų, o nuo jo leidosi grandinė su kitu aštriu kabliu ant kurio buvo pamaunamas vilkus viliojantis mėsos gabalas. Žvėris šokdavo pagriebti mėsos ir tuo pat metu jo nasrai pasimaudavo ant aštraus kablio. 

Atvykusiems medžiotojams likdavo tik pasiimti nukraujavusį ar pribaigti vis dar spurdantį vilką. Kartais toks įtaisas dar buvo vadinamas „vilkų meškere“.


Kitas „vilko kilpos“ variantas – didelis kablys, kurio viena pusė įsmeigiama į medį, o ant kitos pamaunamas masalas. 


Mūsų dienų požiūriu tai atrodo gana žiauru, tačiau tenka pasakyti, kad viduramžiais gausios vilkų populiacijos žmonėms bei jų ūkiams kėlė rimtų problemų. Vilkas buvo laikomas pačiu didžiausiu kenkėju, ir jeigu kitų gyvūnų medžioklę galėjo užsiimti tik turintys teisę tai daryti garbingi visuomenės atstovai, tai vilkus medžioti buvo leista bet kam. Maža to, už sumedžiotų vilkų letenas ar galvas buvo mokamas atlygis. Kai kuriuose Vakarų šalyse vilkus buvo užsibrėžta išnaikinti visiškai, kas ir buvo pasiekta. Kad ir kaip bebūtų gaila, tačiau šio garbingo ir miškui būtino žvėries reikšmė buvo suvokta per vėlai... 


Vokietijos Šiaurės Reino – Vestfalijos žemėje archeologai rado keliasdešimt „vilko kilpų“. 



Šio įtaiso vaizdavimas sutinkamas ir vokiškoje miestų bei asmeninėje heraldikoje. 


Ir ant ribas žyminčių akmenų.