2013 m. lapkričio 20 d., trečiadienis

Trumpai apie švabus

Pietvakarių Vokietijoje gyvenantys švabai susiformavo iš senųjų vietos keltų kilmės gyventojų ir vėliau į šias teritorijas atvykusių germaniškų svebų bei alemanų genčių. Švabų (vok. Schwaben) pavadinimas kilo nuo svebų (lot. suebi) genties pavadinimo, nuo šiauriau gyvenančių vokiečių švabai visuomet išsiskyrė ne tik savo tarme ir papročiais, bet ir išvaizda. Iš visų etninių vokiečių grupių daugiausia anekdotų ir kitų juokingų istorijų sukurta būtent apie švabus, apie kurių atsargumą, netgi vokiečių mastais išskirtinį tvarkingumą bei pernelyg didelį taupumą sklando legendos. Be to, savo kalboje švabai naudoja neįtikėtinai daug mažybinių žodelių (kas irgi sukelia kaimynų pašaipas) bei, pasak kitų vokiečių grupių, „nemato toliau savo kiemo“. 

XVIII a. karalius Fridrichas II pakvietė švabus persikelti į Vakarų Prūsiją. 1870 m. prancūzų istorikas Ernestas Lavisse apie Prūsijon atvykusius švabus rašė:

„Čia iškart krenta į akis Fridricho II pakviesti švabai. Juodi jų plaukai, tamsios akys ir lieknas sudėjimas skiriasi nuo šviesiaplaukių ir šviesiaakių šiauriečių. Švabų liaudies tarmė ir Prūsijoje liko gimtąja jų tarme; šiuo dialektu sukurta daug smagių dainelių, kurias jie švenčių metu traukia šokių pievose ar po savo mylimųjų langais. Kaimo mokytojai piktinasi šia „siaubinga kalba“, stoja prieš šį Schwoabisch, kaip jie sako, šaipydamiesi ir grubios viurtemburgiečių tarties. Bet persikėlėlių vaikai lieka jai ištikimi. Ir jeigu jiems iškyla būtinybė pasakyti ką nors vienas kitam slapto prie svetimų ausų, jie drąsiai taria tai balsu savąja senąja tarme, ir vietos mokytojai nieko nesupranta“.