2013 m. lapkričio 7 d., ketvirtadienis

Skyrybų klausimas Rusijos imperijoje


Iki 1917 m. Rusijoje skyrybų patvirtinimas buvo laikomas išimtinai Stačiatikių cerkvės prerogatyva ir leisti skirtis galėjo tik Švenčiausias Sinodas. XIX a. Rusijos skyrybų įstatymas buvo kur kas griežtesnis nei kitose Europos šalyse kur tuo metu kartu su bažnytine santuoja buvo pripažįstama ir civilinė. Būtina pripažinti, kad nei Bizantijoje, nei Senovės Rusioje skyrybų įstatymai nebuvoriboti kaip XIX a. Rusijos imperijoje. 



Prieš valdant Petrui I rimtomis priežastimis skirtis buvo įvardijamos šios:
  • Abiejų sutuoktiniu pageidavimu (labiausiai paplitęs skyrybų motyvas tuomet buvo noras tapti vienuoliu (-e);
  • Nevaisingumas;
  • Bendro šeimos turto išeikvojimas (kai jį išeikvoja vienas iš sutuoktinių);
  • Girtuoklystė ir palaidas gyvenimas;
  • Kurstymas vogti;
  • Vieno sutuoktinio pasikėsinimas š kito sutuoktinio gyvybę;
  • Sunkūs valstybiniai nusikaltimai;
  • Dingimas be žinios;
  • Sutuoktinio šmeižtas;
  • Gėdingas elgesys;
  • Užkrečiama liga;
  • Vieno iš sutuoktinių patekimas į nelaisvę;
Prieš valdant Patrui I palaiminimą skyryboms buvo galima gauti iš eilinio vietos dvasininko, tačiau vėliau skyrybų įstatymai ėmė griežtėti.
Pagal XIX a. įstatymus santuoka galėjo būti nutraukta vieno iš sutuoktinių prašymu tik dėl šių priežasčių:
  • Įrodžius santuokinę neištikimybę;
  • Įrodžius dvipatystę;
  • Įrodžius vedybines pareigas atlikti trukdančią ligą, kuri buvo slepiama iki vestuvių;
  • Jeigu vienas iš sutuoktiniu teismo sprendimu netenka viso savo turto arba turi būti ištremtas;
  • Jeigu vienas iš sutuoktinių paskelbtas „nežinia kur esančiu“ ilgiau nei 5 metus;
Skyrybos taipogi buvo leidžiamos jeigu abu sutuoktiniai išreiškia norą tapti vienuoliais, tačiau tik tuomet, jeigu jie neturi mažamečių vaikų.
Beje, netgi jei viena pusė pripažindavo visus jai mestus kaltinimus, išskiriama buvo toli gražu ne visuomet, kadangi dažnai reikėdavo atvesti liudininkus ar įrodyti savo tiesas dokumentais. Taigi, skyrybų įstatymas buvo labai griežtas ir savo metu aršiai kritikuojamas, kadangi oficialiai išsiskirti buvo ne tai, kad neįmanoma, bet itin sunku.
1913 m. Rusijos imperijoje, kurioje gyveno 98.5 mln. stačiatikių, buvo išskirta 3791 šeima, t.y., 0.0038 %. Žinoma, šis skaičius liudijo ne tai, kad Rusijoje gyveno daugybė laimingų šeimų, bet griežtus įstatymus. Tuo tarpu ne santuokoje gimusių vaikų skaičius augo. 1889 metais Sankt-Peterburge tokių vaikų gimė daugiau nei ketvirtadalis iš visų tais metais gimusių).


Pagal E.Beliakovos „Bažnytinė santuoka ir skyrybos XIX a. Rusijoje“.