2013 m. lapkričio 1 d., penktadienis

Šarvuoti kapai – apsauga nuo kūnų vagių.

XVIII a. pabaigoje Didžiosios Britanijos medicinos studentai susidūrė su didele problema. Seniau jie galėjo skrosti mirtimi nubaustų nusikaltėlių kūnus ir taip lavinti savo anatomijos žinias, tačiau netrukus bausmės už nusikaltimus buvo sušvelnintos ir nuteistųjų myriop ženkliai sumažėjo. 

Kadangi moksliniams tyrimams reikalingų negyvų kūnų poreikis vis augo, gimė liūdnai pagarsėjusi tradicija vogti mirusiuosius tiesiai iš jų palaidojimo vietų.

Žinoma, tik retais atvejais tuo užsiimdavo patys medikai, tačiau paklausa gimdo pasiūlą, o už parūpintą „tyrimų medžiagą“ gerai mokėjo. 
 
Taip XIX a. pradžioje atsirado ir pirmieji šarvuoti kapai...


Paprastai tokių kapų konstravimo principas buvo panašus. Ant nuleisto duobėn karsto dėdavo sunkią akmens ar metalo plokštę, iš kurios kylančios plieno grotos bei strypai buvo sujungti su kita neįtikėtinai sunkiai akmens plokšte virš žemės. Nereikia nė sakyti, kad tarp abiejų plokščių buvo užpiltas dar storas žemės sluoksnis kaip įprastuose kapuose. 

Iki mūsų dienų tokių šarvuotų kapų išliko nedaug, kadangi jie buvo pakankamai brangūs, o be to pačią apsauginę konstrukcija buvo galima naudoti daugybę kartų. Tai yra, prabėgus vos kelioms savaitėms po palaidojimo velionio kūnas pasidaro netinkamas mokslo tikslams, todėl grotos galėjo būti atrakintos specialiais raktais, nuimamoms bei panaudojamos kitų, tik ką palaidotų žmonių kapams saugoti. Šių savotiškų „apsaugos sistemų“ nuoma užsiiminėjo ir Bažnyčia, ir privatūs asmenys bei draugijos.

Tiesa, „šarvuotų kapų“ mada gyvavo tik kelis dešimtmečius, kadangi 1832 m. Britanijoje buvo priimtas įstatymas pagal kurį visi neatpažinti kūnai galėjo būti panaudoti mokslo tikslams, o taipogi visuomenės labui buvo galima paaukoti savo kūną (žinoma, po mirties). Taip pasibaisėtinų ir šventvagiškų palaikų vagysčių iš kapinių klausimas buvo išspręstas.

Nuotraukose užfiksuoti „šarvuoti kapai“ Anglijoje.