2013 m. lapkričio 8 d., penktadienis

Riterio vardo atėmimas

Daugelyje istorinių ar pusiau istorinių filmų rodomas riterio vardo suteikimas kariui atkuriant šį ritualą bent jau pačiais bendriausiais bruožais, tačiau apie riterio vardo atėmimą – šią ganėtinai retą procedūrą, žinoma labai mažai. Bet būta ir tokių atvejų. Priežasčių, dėl kurių iš riterio galėjo būti atimtas jo statusas, buvo nemažai, tačiau pagrindinėmis tikriausiai galima būtų įvardinti niekingą ir net neslepiamą bailumą kovoje, pabėgimą iš mūšio lauko ar kokį kitą poelgį, grubiai laužantį visas riteriško elgesio ir kilmingo kario moralės normas.

Žinoma, visa tai tik teorija, kadangi Europos riterystės istorijoje galima rasti daug atviros išdavystės, bailumo ir nederamo riteriui elgesio atvejų. Toli gražu ne visi bailiai ir niekadėjai prarasdavo riterio vardą (dažniausiai tik pagarbą), o dar mažiau iš jų turėjo pereiti žeminančią riterio vardo atėmimo procedūrą, tačiau, sakykim, konkretus riteris padaro rimtą nusižengimą, negarbingas jo elgesys visiškai įrodomas, rimtų pasiteisinimų jis neranda, o buvę globėjai suinteresuoti viešu jo pažeminimu. Tuomet riterio atžvilgiu inicijuojamas paniekinimo ritualas, kuris atrodė maždaug šitaip:

„Galima spėti, kad ankstyvojoje riterystėje karys, pažeidęs šio uždaro luomo taisykles, tiesiog atiduodavo savo kalaviją kas automatiškai reiškė ir riterio statuso praradimą, tačiau vėlesniais amžiais išsivystė ištisas ritualas, kurio metu palydos vedamas ginkluotas riteris atvykdavo į pilies kiemą ar kokią kitą vietą. Pirmiausia nuo jo nujuosdavo diržą su kalaviju, vėliau paimdavo skydą, šalmą ir šarvus. Visus šiuos daiktus mesdavo į purvą ar mėšlo krūvą po buvusio riterio kojomis ir sudaužydavo sunkiu kūjų, kad niekas daugiau negalėtų prisiliesti prie paniekintų ginklų. Už visą ceremoniją atsakingas žmogus (dažniausiai tai buvusio riterio senjoro seržantas) vienu kirvio smūgiu nukirsdavo pentinus, kurie buvo laužomi kartu su ginklais. Nuo šios akimirkos buvęs riteris tapdavo niekuo – netgi ne baudžiauninku; žmogumi be vardo, praradusiu gimines ir draugus, jis virsdavo civiliu numirėliu“. 

Dar vienas aprašymas:

„Prieš kiekvieną, iš kurio turėjo būti atimtas riterio vardas, dvasininkas sukalbėdavo maldą kaip už mirusį. Vėliau buvo dainuojama psalmė „Deus laudem meam“, kurioje minimas Viešpaties pyktis išdavikams. Paskui buvo naikinami buvusio riterio ginklais, o jo žirgui kartais nupjaunama uodega. Ant paniekintojo galvos pylė šiltą vandenį kas turėjo simbolizuoti buvusio įšventinimo į riterius nuplovimą. Nedorėlio herbas taipogi buvo niekinamas. Skydą su herbu vilkdavo purvu ir nutrindavo piešinį, o tai reiškė herbo pažymėjimą „gėdos ženklais“. Subjaurotas skydas buvo kabinamas visuotinei apžvalgai smaigaliu į viršų (dar vienas gėdos ženklas), o po to sulaužomas ir numetamas krūvon su „paniekintais ginklais“.
Parengta pagal P. du Puy De Clin Champs knygą „Le Chevalerie“.