2013 m. lapkričio 3 d., sekmadienis

Nelegali savižudybė.

Didžiojoje Britanijoje nuo XIII a. iki pat 1961 metų savižudybė buvo laikoma kriminaliniu nusikaltimu ir nenusisekęs savižudis galėjo pakliūti į kalėjimą. Jeigu nusižudyti ir tokiu būdu išvengti teismo bausmės pavykdavo, viduramžiais savižudžio šeimai grėsė turto konfiskavimas šalies monarcho naudai, tai yra, už nusižudžiusiojo veiksmus faktiškai taikyta kolektyvinė atsakomybė šeimai. Airijoje už bandymą nusižudyti buvo baudžiama iki 1993 metų.
1715 m. Rusijoje Petro I sudarytas „Kariškas artikulas“ kario savižudybę priskyrė nužudymų kategorijai ir numatė: „Jeigu kas pats save nužudys, tą budelis turi gatvės grindiniu nuvilkti į negarbingą vietą ir užkasti“. 

Žinoma, baudžiama buvo ir už bandymą nusižudyti, tačiau bausmės skyrėsi. Lengviausia – niekingas išbraukimas iš pulko sąrašų (jei savižudybės priežastis pripažįstama pakankamai rimta), sunkiausia – mirties bausmė (jei priežastis nepripažįstama rimta). „Rimtomis“ priežastimis išvardintos kario kančios, apmaudas ar gėda (tikriausiai už kario vardą suteršusius veiksmus), o „nerimtomis“ - visos kitos priežastys. Nepasisekusi tarnybon pašaukto kario savižudybė „be rimtos priežasties“ buvo prilyginama monarcho bei valstybės išdavimu ir baudžiama mirtimi. Faktiškai susidarydavo tragikomiška situacija, kad ir taip gyventi nenorintis karys buvo nubaudžiamas mirtimi.