2013 m. lapkričio 1 d., penktadienis

„Mirusiųjų nameliai“ - sena finougrų tradicija.

Prieš metus „Istorijos įdomybėse“ buvo surengta „Vėlinių savaitė“. Tai yra, kelias dienas prieš Vėlines ir kelias dienas po jų publikavome tik su mirties ir laidotuvių tradicijomis susijusius įrašus. Šiais metais nusprendėme tokios rubrikos nerengti, o tiesiog priminti visus senus, tačiau neįtikėtinai įdomius teminius mūsų puslapio įrašus. Manau, kiekvienas čia atras kažką nežinomo.


Dar iki XX a. pradžios kai kurios finougrų tautelės išlaikė seną tradiciją statyti virš kapų mažyčius „mirusiųjų namelius“ šlaitiniais stogais. Šis paprotys tikriausiai siejosi su tikėjimu, kad toks namelis tampa naujaisiais mirusio namais pomirtiniame pasaulyje, kuriame velionio siela gyvens tokį patį gyvenimą kaip ir iki mirties. XVIII a. rusų misionieriaus Sečenovo bandymai sudeginti šiuos „pagonybės reliktus“ mordvių gyvenamose žemėse sukėlė didžiulį vietinių gyventojų pasipiktinimą.


XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje per tradicines karelų laidotuves buvo simboliniais žodžiais kreipiamasi į karstadirbį (jie statydavo ir „mirusiųjų namelius“) prašant jo tinkamai pasirūpinti pomirtiniu velionio būstu: „Iškirskite amžinajame namelyje nors mažą langelį, pastatykite kampelyje nors mažą krosnelę“. Teigiama, kad ankstyvieji „mirusiųjų nameliai“ turėjo paprastesnį, plokščią stogą, tačiau vėliau paplito šlaitiniai stogeliai, kurie buvo puošiami liaudies raižybos elementais bei įvairiomis gyvūnų figūrėlėmis. Kaip ir tikrose trobose, mirusiųjų nameliuose dažnai buvo iškertami miniatiūriniai langai bei durys, kai kada išraižomi krikščioniški kryžiai. Įdomu tai, kad panaši „pomirtinių trobelių“ statyba buvo būdinga ir kai kurioms finougrų kaimynystėje gyvenančioms rusų grupėms, kas liudija kaimynų tradicijų perimamumą ar jų išlaikymą suslavėjus. 

Abiejuose nuotraukose tradiciniai karelų "mirusiųjų nameliai".